Mano bastytis linkusi siela ant smilgos užvėrė dar vieno krašto žemuogę.
Kaip visada vis kažkas nutinka. Tai per vieną dieną į du lėktuvus skirtinguose valstybėse pavėluoju. Tai gretimoje šalyje prasideda karas. Tai naktį dykumoje be šviesų pasivažinėju ir jau galvoju,kad pagrobė. Arba vulkano pelenų debesys neleidžia parskristi namo.
Penktadienį ir šeštadienį dar buvo linksma,bet vėliau nuotaika bjuro suvokus,kad vulkanas gali nenurimti ir dvi savaites,o tu sėdi Atlanto vandenyno saloje nuo kurios iki Europos žemyno keltu plaukti tektų 2,5 paros. Keltas būna tik kartą per savaitę. O nuo uosto iki Lietuvos dar virš 3500km.
Tą naktį miegojau prastai,paryčiais sapnavau jog gausime gerą žinią,kad skrisime namo. Keista,bet taip ir nutiko. Tik skristi prisižiūrėjus BBC World news žmonės bijojo labai. Bijojau ir aš.
Skrydžio metu skambėjo "juokeliai":
-Matėt lėktuvo personalas labai jaunas,gal praktikantai?
-Aha,bet yra ir viena pagyvenusi stiuardesė.
-Aaa ta tai matyt meilėje nusivylusi,o visi kiti nežino,kur skrenda. :)
Nusileidus pilotui plojome neįprastai audringai ir ilgai.
Irma