mes kopiam į kalnus, pinam vainikus ir po to skrendam, užsėdę ant aitvarų.
mes randame vietas, kur žmonės nuo senovės apdainuoja meilę piešdami olose nuostabiausius piešinius.
mes susigūžiam nuo vėjo apkabinimų ir tada užsnūstam.
mes pažįstame vyrus, kurie gražiausiai pasaulyje dainuoja.
mes grojame šaukštais, stygom, gėlėm.
mes einame ne ten, kur rodo rodyklės.
mes miegam apnuogindami savo kojų pirštus, kuriuos glosto praskrendančios bitės.
mes visada siunčiam žinias telegrafais.
mes nemiegam ir vaikom baubus iš po lovų.
mes kalbam telefonu ir uodžiam kvapus kitame laido gale.
mes šokam smarkiai.labai smarkiai.kol nutirpsta pėdos.
kartais mes geriam vandenį ir valgom medų.
einam į laukus ir renkam čiobrelius, kad kaimynų vaikus išgydytume nuo ligų.
dažnai rašome atsiminimus ape tai, kaip nuostabiai krinta šešėliai ir apie tai, kaip mum sekasi.
