Praėjo jau 5 metai po filmo "Nuodėmės užkalbėjimas" premjeros, o susiėmiau jį pažiūrėti tik dabar.
Ačiū dievui, kad tai padariau.
Internete randamos labai prieštaringos nuomonės - nuo susižavėjimo iki visiško paniekinimo ir patarimu geriau nežiūrėti.
Man šis filmas paliko neaprašomą jausmą smilkinuose, skonį po liežuviu ir nenurimstantį garsą kažkur prie auskarų.
Nežiūrint į tai galiu pateisinti ir suprasti daugumą nepatenkintų komentatorių. Galiu lažintis, kad trys ketvertys jų nėra skaitę J.Ivnauskaitės knygą "Ragana ir lietus". O tai viską ir paaiškina, nes filmas yra knygos prasmės interpretacija, metafizinis jos tesinys. Filme yra naudojami "Raganos ir lietaus" simboliai, kurie, nežinant šios istorijos, gali tapti visiškai neaiškūs "vidutiniam" žiūrovui.
Pirrmiausiai norėčiau išreikšti susižavėjimą filme regimais vaizdais. Kiekvienas epizodas yra lyg meninė fotografija. Dominuoja pastelinės spalvos, sumaniai naudojamos šviesos ir šešėliai, objektai ir akotriai kadre išdėstyti skoiningai. Kiekviena minutė yra tikras pasimėgavimas akims.
Stipriausia pusė, manau, yra aktorinis įnašas į filmą. Pagrindinį vaidmenį - žurnalistę Viką - atlieka genialioji
Rasa Samuolytė.Bravo! Ji fantastiškai tiksliai "pagauna" tą MOTERS-RAGANOS būdą, jos žvilgsnis perteikia tą knygoje aprašytą tikrają neviltį ir net pamišėliškumą. Rasa tai nesuvaidino, o pati išgyveno.
Taip pat puikiai savo darbą atliko ir kiti aktoria.
Taip, filmas nėra skirtas žmogaus prasiblaškymui. Tai yra mąstomas ir filozofuojamas kūrinys, kuris reikalauja įsijautimo. Man labai patinka, kad tai nėra tiesiog realaus gyvenimo atspindys, o paslaptinga žinia, kurią mums nori perteikti A. Puipa kartu su J. Ivanauskaite.
