Ir kakta prisiliesti prie veidrodžio kad išeidamas pro akis užklotum gedulingai plokštumą išnykusiems randams ir atakuotum viena- reikšmiškai tas atramas lyg ledkalnius chaotiškų skeveldrų apsupty ir nesuspėtum nesuspėtum pasiekti grindinio ūmai sugeležėjusia dvasia kuri barškėtų atsimušdama į
toatalizatori o gal dejuotų sakydama „dar ne vėlu“ suvokdama vis apvalėjančius kampus lyg pirmą žingsnį link absoliuto kurio nerasi netgi su šunim todėl tikėt ar netikėt vienodai negražu todėl estetams lieka tik sušalti ties „zero“ padala
