ANDRIUS JAKUČIŪNAS Tėvynė R o m a n a s (Pradžia, 1 dalis)
Autorius: m T | 2023 01 24 13:43   |   Žiūrėta: 4192
Dieve, kaip norėčiau užmigti! Gal šis noras ir nėra nuoširdus, tačiau būtinas. Jei ne jis, mano smegenys vieną akimirką sprogs ir išsilies lyg Pompėjus1 kitados palaidojęs vulkanas. Tik leiskite man būti. Savo lovoje, po irstančius sąnarius jaukiai dengiančia antklode. Žinoma, aš nemirštu (turiu galvoje, sąnariai net nesiruošia irti – taip pasakiau vien iš savo seno įpročio daugžodžiauti). Mano kūnas dar moka atlikti įvairius judesius, kartais net pavyksta taip sudėtingai ką nors pasiekti arba prisitraukti prie savęs, kad būnu priverstas nuoširdžiai savimi žavėtis; galva, reikalui prispyrus, mintija taip uoliai, kaip turėtų, jei visą save būčiau patikėjęs jai. Todėl nereikia dėl manęs jaudintis. Sako, kitados netgi buvau puikus, manyje šėlo ir ydas gožė virtus2. Dabar – tikiu – esu bent pakenčiamas. Jei ne šis jausmas, pasistengčiau įsiraivyti į patalą taip, kad, pajutęs pūkų saldybę, jame numirčiau. Bet gesdamas, matyt, vis tiek šaukčiausi pagalbos, mano siela purtytųsi būtinybės taip niekingai prarasti savo laikinąjį būstą. Bet aš, žinoma, nesielgsiu taip nepamatuotai. Sakykime, neverta. Ne tik dėl to, kad šitaip numirti – neįmanoma; neįmanomi dalykai kartais irgi turi savo sprendinius. Tiesiog visa, ką kalbėjau, tėra mano liepsnojančių smegenų šalutinis produktas, mano lava. Jeigu ir pavyktų besiraivant į tuos patalus įsiskverbti (nemanykite, kad kliedžiu, kadangi lempa, kuri nepaliaudama plieskia kambaryje – o jau pradeda švisti – subjaurojusi mano šešėlį ant sienos, verčia tikėti, jog esu ne žmogus, bet tik bjaurus šliužas, kuris, raitydamasis tapetų gėlėse, išniekina tiek jas, tiek tą esybę, kuriai kitados buvo lemta vadintis žmogumi), manytina, jog uždusčiau vatoje žiauriai kentėdamas. Netikiu, jog tokiu atveju sugebėčiau išlikti tikintis. Jei tik reikėtų, sugebėčiau nuo savęs nusipurtyti visas religijas. Ypač tas, kurios nuolat prabyla mano skrandžio rūgštimis, – patys suprantate, kur jų vieta, jei tik laiku pavyksta išsliuogti iš patalo? Bet ką ten tie patalai? Ar apie juos norėjau šnekėti? Dievaži ne. Šnekėti apie patalus tikrai būtų neelegantiška. Jausčiausi esąs prasčiokas (gal toks ir esu?), nesugebąs suregzti paprastučio silogizmo. Ne, tai ne man. Verčiau pasvarstysiu, ar dar galėčiau poruotis? Atvirai kalbant, nebandžiau to visą šimtmetį, bet jei tektų, manau, sugebėčiau išsaugoti savyje visas šio įvykio detales, kad galėčiau jomis sėkmingai mėgautis, kai ir vėl liksiu vienas. Dabar už mano langų poruojasi paukščiai – liečiasi kūnų galais, trūkčioja, vasnoja sparnais. Paukštija atlieka pareigą (juk mus mokyklose mokė, kad paukščiai nepatiria geismo poruodamiesi). Aš jų nematau – mano langai užtraukti užuolaidomis, – bet tiksliai žinau, kad jie čia pat, labai arti, drėgni nuo kieme augančių medžių lapų rasos. Sakote, mane irgi turėtų užklupti geismai? Žinoma, užklumpa. Ir ką? Vėliau gal papasakosiu, kaip esu įpratęs su jais kovoti. O gal ir ne – tai priklauso nuo mano nuotaikos ir įgimto polėkio vedžioti žmones už nosies. Šiaip žmones aš myliu. Jie man brangūs, nes kartais manimi rūpinasi. Taip pat ir dėl to, kad niekad nevengiau ir nesiruošiu liautis juos išnaudojęs. Matote, koks esu niekšas? Susitaikykite su tuo. Geriau pagalvokite, ką palikau virtuvėje ant stalo. Žinoma, akyse regite išėdas? Gaila, nepasisekė atspėti. Jau daug metų mano namuose nebuvo ar beveik nebuvo jokių išėdų. Daugiau šios temos ir nesvarstykime. Suklydote, ir tiek. Dievas, jei toks yra, jums atleis. Verčiau pamąstykime, ar Jis atleistų paukščiams? Nejau tikrai tikite, kad visatos Kūrėjas pritartų šiai siaubingai kakofonijai, poravimosi kliedesiui, giesmėms, kurias Jis pats sutvėrė tik tam, kad pasaulyje būtų daugiau kiaušinių? Manau, ne pro šalį būtų keletas rimtų žaibų. Ir viskas. Jokio klegesio, jokios sparnuočių meilės. Bet ką aš šneku? Ar man iš tikrųjų rūpi, kas vyksta už lango? Suprantama, nesu visiškai abejingas aplinkai, bet tikrai neteikiu jai tiek daug reikšmės, kad dėl savo apgailėtino būvio apkaltinčiau ją vieną. Vadinasi, reikėtų šį tą paaiškinti. Nežinau, ar šiuo metu turiu tam jėgų, mat buteliai – tie, kurie išgerti, – beatodairiškai tviskinami stalinės lempos, žilpina ne tik akis. Patikėkit, jie ryškesni už dangaus šviesulius, už planetas, kurios sugadino sielas viduramžių tyrėjams. Svarbu, kad jų tviskėjime pajėgiu įmatyti šiek tiek daugiau savęs, nebe taip aršiai dėmesio reikalauja daiktuose vešinti buitis. Tiesiog aš pats neįstengiu atsispirti pagundai kėsintis į tapetų gėlių žiedlapius. Krapštau juos nagu, tuos žiedlapius, baksnoju krumpliais, vilgau prakaito rasa – juk neįmanoma šiame pasaulyje vien gulėti! Net pavyko viename žiedlapyje palikti savo panagės juodulį – ar manote, kad nepakankamai stengiausi? Dabar galėsiu žiūrėti į tą juodulį valandų valandas, tos valandos taps palankesnės man, aš būsiu atlaidesnis joms, net jei ir daug blogio jos man iškrėstų. Kada kirpausi nagus, kada lyginau plaukų kraštukus, kada plunksnavausi svajodamas apie dabar mane žudančią rytmečio giesmę? Galbūt išlikau toks veidrodžio stikle? Arba seno televizoriaus, kuris, kiek atsimenu, niekada neveikė, ekrane? Ne, negali būti. Be to, nemanau, kad reikėtų apie tai šnekėti. Apie mane galima žinoti tik tai, ką aš pats noriu išviešinti – atskleisti faktai smarkiai pažeistų mano savisaugos instinktą. Bet nesakykite, gražu ir gera žiūrėti į savo juodulį ant tapetų gėlės?! Tai suteikia tvirtybės, galima sakyti, užburia. Kas iš jūsų esate tai patyrę? Jei esate, trokščiau pasidalyti su jumis patirtimi. Kokio dydžio buvo jūsų juodulys? Kokią žiedlapio vietą jis ištepė? Kokią jums reakciją sukėlė, kad anksčiau nekaltai (tegu šis įspūdis ir labai šališkas) išrodžiusi gėlė staiga pasipuošė jūsų nevalyvumu? Jeigu atvirai, ar jums tai patiko? Aš asmeniškai jaučiu pasidygėjimą, tik dar tiksliai nežinau, ar tą pasidygėjimą kelia būtent juodulys. Juk dar ką tik sakiau, kad juodulys suteikia man tvirtybės? Aš pats kartais stebiuosi savo jausenomis. (Kita vertus, tai neturėtų stebinti jūsų – mane pernelyg dažnai užplūsta dvilypi jausmai.) Įtariu, pasidygėjimą galėjo sukelti ir ta akimirka, kai, sunkiai persivertęs ant kairio šono, pabandžiau pakrapštyti tą žiedlapį smiliumi – tuomet buvau tikras, kad šis nuobodus darbas padės man nugalėti siaubą, kurį regiu nuolat švytinčios lempos šviesoje ir brėkšmo, kuris tuoj tuoj nurausvins gretimo namo balkonus, žioravime. Factum est, kad šiuo metu panagės juodulys bjauroja arba puošia tapetinės gėlės žiedlapį – nelygu, kaip pažiūrėsi. Jeigu jau visai atvirai, aš tikrai nebandžiau tyčia jo ištepti – paprasčiausiai skrebenau nagu sieną tikėdamasis, kad nuo šio veiksmo rytas ateis greičiau. Tik po to pagalvojau, ką aš veiksiu ryte. Ar tai, kad jis bus atėjęs, man suteiks kokį nors palengvėjimą? Nemanau. Nežinau nė to, ką turiu galvoje sakydamas žodį „palengvėjimas“. Matyt, ne aštuonis, o tik vieną demoną kūne3 – sako, tada ištverti buitį būna lengviau. Bet tikiuosi, kad vargšes gėles savo panagių juodymais ištepiau ne veltui. Galimas dalykas, jos buvo to vertos. Arba pačios norėjo išsijuodinti – ką aš žinau? Svarbiausia, kad viena mano panagė dabar yra kiek švaresnė, nei buvo prieš tai. Manau, tai suteikia perspektyvą. Moko būti tauresniam, atlaidesniam, labiau suprantančiam žemės sukimosi aplink saulę privalumus ir trūkumus. Dievaži pamilčiau viso pasaulio paukštukus, jei kuris nors vienas jų pro atvirą langą įlėktų į kambarį ir sugiedotų giesmę tam prakeiktam juoduliui. Ne tam, kad susirastų partnerį ir kiaušiniais užverstų lizdą, o bjauriai, nevalyvai žymei ant sienos gėlės, kurios nepadoru net sulesti. Tada būčiau laimingas, tikrai. O kada dar būčiau laimingas? Bet gal verta baigti, juk neįdomu? Taigi jau pasakojau, kodėl krapščiau tą bjaurią sieną pirštu, bet visai nepaminėjau, jog turėjau viltį – tiesa, labai menką – ją prakrapštyti kiaurai. Žinoma, tai nebuvo planingas veiksmas (antraip jūsų akyse atrodyčiau pamišėlis), tačiau vilties būta. Apskritai laukti stebuklų yra įdomu. Pasitaiko, kai aš neabejoju, jog stebuklas tuoj tuoj įvyks. Visuomet pradeda virpėti rankos, apima jausmas, lyg kažkas nematoma prie manęs sėlintų oru. Tuo skaudžiau būna, kai stebuklas vis dėlto neįvyksta. Trumpai tariant, prakrapštyti sienos man nepavyko, tačiau, didelei savo nuostabai, šįsyk nepajutau jokio apmaudo ar susierzinimo. Buvau priverstas manyti, kad aš tik norėjau norėti išvysti stebuklą, jeigu jis būtų įvykęs iš tikrųjų, dabar, matyt, jausčiausi visiškai sugniužęs. Atvirai kalbant, jis būtų net susilpninęs mano tikėjimą anapusybe, o aš esu linkęs patausoti jį ateičiai. Neabejoju, tikėjimas man bus dar labai naudingas. Bet užteks! Juo labiau, kad ir vėl šneku ne apie tai, apie ką trokštu šnekėti. Tam reikia labai ilgos įžangos, o ir suvis neaišku, ar aš pajėgus tiksliai įvardyti savo troškimus. Tikėtina, kad visa istorija juodymais ir paukštukais taip ir baigsis. Ir viskas. Pageidaujate daugiau? O jeigu netyčia tapsiu rimtesnis, labiau sutupėtas? Juk tuomet man apskritai neatrodys verta kam nors ką nors pasakoti. Yra didelė tikimybė, kad tokiu atveju net nesurasčiau savyje šnekai būtinų žodžių. Trokščiau ramiai sau plūduriuoti baltyme, ir jokios pašalinės jėgos nepriverstų manęs geisti snapuku prakalti kažkur toli esantį lukštą. Laimei, sutupėtas aš nesu, bet juk vis tiek privalėsiu kažkaip elgtis? Tai – sudėtinga. Gal, manote, priversiu save apsižliumbti ties tuo nago juodymu? Tikėtina, nors nelabai – ašaras kitados aš jau išlaisčiau. Liko tik nuobodulys ir tai, ką būtų galima pavadinti... Et, nežinau, kaip tai būtų galima pavadinti, matyt, aš pats jau seniai smilkstu trijų kelių sankirtoje4. Ir ką? Nejaugi dar sykį prisiminti šlovingą nago juodymo kelionę? Ne! Nenoriu! Rytoj tą bjaurastį nugremšiu. Negaliu pakęsti, kai kas nors terlioja mano namų sienas, net jei tas „kas nors“ esu aš pats. Dievaži padarysiu tai ankstyvą rytmetį, jei tik pavyks pakilti iš patalo, jei taip ryškiai liausis spindėjusi tara. Jei būčiau apdovanotas kūno stiprybe, galėčiau ką nors paliesti, paskrebenti, pasukti, bet, regis, labiau nei jėgų, tam trūksta įkvėpimo. Nemanau, kad dėl to vertėtų manęs gailėtis; galima įtarti, jog esu neįgalus egzistuoti šiame pasaulyje, ir tai nebūtų pati didžiausia klaida tarp tų, kurios padaromos siunčiant į kosmosą raketas. Šiaip ar taip, esu kūnas, kuriam nereikia skrosti atmosferos sluoksnių, nebūtina gilintis į tai, kuo, pavyzdžiui, stratosfera pranašesnė už atmosferos pakraščių ūkanas, už vietas, kuriose – tikėtina – labiau mėgsta lankytis Dievas. Suprantu, šiuo metu jums reikėtų veiksmo, intrigos, tačiau aš jos negaliu pasiūlyti. Mano pirštas pavargo krapštyti sieną ir ją juodinti, aš noriu miego. Ką daryti? Mielai, kaip paukštukas, pasiporuočiau artimiausiame medyje (jis beveik siekia mano kambario langus), tačiau kažkokia pikta lemtis lėmė, kad mano rankos neapaugusios plunksnomis, o kūnas per sunkus, kad bent pro forma gebėtų kautis su žemės trauka. Net jei turėčiau lėktuvo bilietą, vargu ar sugebėčiau išsiruošti į kelionę. Geriausia būtų bilietas, kuris, trumpam numaldęs smegenų virpesius, priverstų mane užsnūsti kokiai aštuoniolikai valandų, ir kad tos valandos – padėk Dieve! – neatsispindėtų mano neveikiančio televizoriaus ekrane. Bet to nebus, aš žinau. Nesu toks kvailas, kad neįvertinčiau mano silpnumą liudijančių aplinkybių. Visą gyvenimą troškau būti laimingas. Gerai pagalvokime – tikiu, kad aparate cypaujantys kukurūzų spragėsiai yra kur kas laimingesni už daugelį iš mūsų. Tik nejau dėl to turėčiau pamesti galvą? Juk paprasčiausiai galiu įdėmiai apžiūrėti savo nago juodymo liekanas, ir išsyk pagerės. Bent jau žinosiu, kad esu šį tą pasaulyje nuveikęs. Jeigu visi mano dokumentai, patys susilankstę į lėktuvėlius, staiga išlėktų pro orlaidę, būčiau amžinai dėkingas orui, kuris jų – tokių paliegusių – neapvylė. Bet kam tas oras, kam baikščios, tik fizikos vadovėliuose šokinėjančios molekulės? Mano panagės juodyme nestrykčioja jokia molekulė, joks nevykėlis niekada nepavydės jam jo menkystės. Joks paukštukas – vienas iš tų, kurie nūn siautėja po langais – nesusivilios šiuo pragaištingu ir savaip išdidžiu užkratu. Ir ne tik dėl to, kad smegenyčių paukščiai turi labai mažai, tiksliau – beveik visai neturi. Esu matęs sparnuočio griaučiukus muziejuje. Kad ir koks galingas būtų buvęs smegenų kūrėjas, jam nebūtų pavykę sugrūsti intelekto į tokią mažą kaukolę. Viskas – sparnams. Įdomu, ar gera jais mosuoti? Ar nuovargis netampa kančia, kai, perskridus jūrą (sakykim, pakeliui į Afriką), tenka leistis nederlioje dirvoje, kurioje niekad niekada neatrasi jokios sėklos? Ar neklaiku suvokti, kad gali snapu tik pamaišyti smėlio dulkes ir galbūt tolumoje pamatyti arabą? Viešpatie, kaip tat turėtų būti siaubinga! Neką geriau nei man. Net truputį blogiau, nors tikėjimas, jog kada nors vis dėlto užmigsiu, – bent trumpam, – mane jau apleidžia. Laimei, žinau mažiausiai vieną išeitį. Pavyzdžiui, mėgstu įsivaizduoti save miegantį. Tai malonu ir kelia vilčių. Jeigu dar sapnuočiau... (Žodis „sapnas“ visad nuteikia nemaloniai. Neatrodo, jog pastarąjį dešimtmetį būčiau sapnavęs, o jei kažkas panašaus ir buvo nutikę, negalėčiau lažintis, jog buvau įmigęs taip smarkiai, kad nepajėgčiau suvaldyti akiduobėse švytinčių vaizdinių. Kai miegu – nors tai, kaip žinote, nutinka labai retai, – aš panyru į jokiais vaizdiniais neužterštą niekį, į tamsą, – tokią pat viltingą ir tirštą, – kokia slėgė pradus prieš pasaulio pradėjimą.) Jei asteroidai, kurie nuobodžiai sau suka ratą po rato, kirtę mano sumautas smegenis ir juvelyriškai apsvilinę prieškambary sukabintus paltus, ritmiškai bumpsėtų ant žemės? Manau, tai nekeltų man nuostabos – aš atlaidžiai žiūriu į reiškinius, kuriuos nebūtinai lengva paaiškinti logiškai. Paltai, tiesa, ten kabo du – vienas pasibaigusią žiemą menantis manasis, kitas... Atsiprašau už neryžtingumą, bet iki šiol spėlioju, ar aš kada nors tyčia jo nesugalvojau, kad šitaip įprasminčiau savo buvimą. Jei tas paltas iš tikrųjų egzistuoja, turėčiau išsyk nuleisti rankas, mat ir prispirtas prie sienos negalėčiau pasakyti, kieno jis. Jeigu atvirai, jau daug mėnesių nesiryžtu patikrinti savo spėjimų, ir visai ne todėl, kad būgštaučiau išvysiąs ne tai, ką tikėjausi. Tiesiog prieškambario tamsoje visad pasijuntu įsuktas į savotišką lizdą – tarsi kokia elektros lemputė. Šis pojūtis atima bet kokį norą domėtis paltais. Svarstau, į ką esu įsuktas. Gal į prieškambario tamsą, gal į savo tamsius tikėjimus – kas žino... Gaila, niekada nesugebėsiu šviesti; nesu tam pritaikytas. Džiaugiuosi tik, kad niekada tam neteikiau daug reikšmės. Galvodavau apie nematomus, tačiau kūnu gerai juntamus sriegius, kurie jau daug metų tvirtai laiko mane šioje pridvisusioje erdvėje. Galbūt vieną dieną man pavyks iš jų išsivaduoti. Nors labai abejoju. Prisimindamas, kokie rūstūs ir užsispyrę jie buvo pastaruosius trisdešimt metų, galiu spėti, jog ir ateity niekas nesikeis. Jie aštrūs – aš žinau. Jiems malonu kurstyti manyje tai, su kuo jau daug metų aš stengiuosi kovoti. Pavyzdžiui, troškulį. Kita vertus, nieku gyvu negalėčiau paneigti, jog troškulys man – vertybė. Ypač tada, kai nakties tamsoje jis didingai švyti prastu likeriu. Viešpatie, ar turėčiau gailėtis? Juk iš tikrųjų šiais žodžiais nenorėjau nieko pasakyti. Tik palinkčioti galva sau, palinkčioti laikraščiui, kurio turinį esu seniai užmiršęs, tačiau jis niekaip nesitraukia iš kampo, į kurį kitados jį nusviedžiau. Bet ar aš tikrai noriu kalbėti apie kampą, apie laikraštį? Jie juk man neįdomūs, kaip moiroms esu neįdomus aš. Verčiau pagalvoti apie veidrodį, kuris šiuo metu veikiausiai atspindi tamsą. Įdomu, kokios spalvos ta tamsa? Turiu galvoje, kokios spalvos ji atrodo veidrodžiui. Man nuo vaikystės įkalta į galvą, kad tamsa – juoda. Ar tai teisybė, paklauskite mokslo daktarų ir jų asistentų. Aš – atviras pasiūlymams. Tikrai nesupykčiau, jei kas nors tvirtintų, jog ji – žalia. Arba raudona. Koks galų gale man skirtumas. Vis tiek kambaryje dega lempa, o prieškambaris taip toli, kad dabar nieku gyvu iki jo nenusigausiu. Be to, tikrai nenorėsiu eikvoti savo brangios energijos tokiam beprasmiam veiksmui. Ką, aš beprotis, kad dabar kelčiausi iš lovos ir eičiau į prieškambarį žiūrėti, kokia šiandien nutiko tamsos rūšis? Nelaikykite manęs tokiu nesusipratėliu! Galiu tik – jeigu norite – tobulai atkurti savo pavidalą prieškambario veidrodyje. Sakykime, užuot gulėjęs lovoje ir mirkęs antklodę iš odos porų trykštančiu prakaitu, aš mintyse nušlepsėčiau į prieškambarį ir pasirodyčiau sau veidrodyje toks, koks iš tikrųjų esu – nereikėtų tuo žavėtis, – toks nekaltai, bet metodiškai pražuvęs žmogus, kurio prasmė tyvuliuoja kažkur pasauliniame vandenyne. Jeigu būčiau uoste ir tiksliai žinočiau, jog keltas, į kurį ruošiuosi lipti, nugrims į dugną, nežinau, ar tai atbaidytų mane nuo šio pobūdžio patirties. Nuskęsti. Vienąkart ir visiems laikams. Turėtų būti įdomu – žūti. Paskutinįsyk pažvelgti į šlykščią žuvėdrą, maldaujančią iš tavęs duonos trupinio, atsargiai pridėti prie grindų plaštaką ir pasidžiaugti springstančio motoro vibracija, pasiklausyti, kaip pro didžiules laivo korpuso skyles į triumus kliokia vanduo. Paskui – prigerti ir iš lėto pursti. Tapti tokiu skenduoliu, kokius neretai suranda narai. Išpampusiu ir keistu. Tikiu, kad tamsa skenduoliams taip pat gali atrodyti spalvota, kadangi jūros gelmėse mažai idėjų. O kai jų mažai, galima įsivaizduoti bet ką. Kad ir grimztantį padvėsusį kašalotą, kurio dugne jau laukia mažos, maitos išsiilgusios žuvytės. Norėčiau būti viena iš tų žuvyčių, nenorėčiau būti kašalotas. Pripažinkime – daug maloniau ėsti, nei būti valgomam. Dar nemačiau žmogaus, kuris būtų norėjęs tapti patiekalu. Na, vėl nukrypau į šalį. Nenoriu aš, tiesą sakant, skęsti. Kita vertus, jau kaip ir paskendau, ir tikrai būsiu paskendęs, jei kokia nors paslaptinga jėga neištrauks manęs iš šios neegzistuojančios jūros dugno. Baisiausia, kad čia nėra nei žuvyčių, nei padvėsusio kašaloto, nei akmenėlių, kuriais savo ruožtu žaistų virpantis vanduo. Ne ne, tikrai nesiruošiu skęsti. Tai tikrai ne man. Tiesiog būtų gera – o gera būtų nepaprastai – kad žmona, kurios, beje, čia labai trūksta, pravėrusi šaldytuvo dureles, atneštų man į lovą kokį vieną kotletą. Žinoma, nesugebėčiau jo valgyti, tačiau nekantrauju pauostyti pamaž švinkstantį maistą. Puikiai prisimenu, kokį kvapą jis skleidė prieš tris dienas, todėl galėčiau gan tiksliai apibūdinti pokyčius. Sakykime, paaitrėjo. Arba pasidarė salsvesnis. Gal net įgavo kokį nors taurų pokvapį, kurio – žinoma, su išlygomis – aš neišdrįsčiau pavadinti dvoku. Todėl negaliu piktintis likimu. Jis suteikė man galimybę įkvėpti ir išpūsti orą, o tai – jau daug. Norėčiau, kad jo srovės staiga suvirpintų vonios kambaryje rankšluosčius, kad čežėdami patys persiverstų knygų puslapiai. Įdomu, kas tose knygose parašyta. Visuomet paguldau jas ant stalo vildamasis, jog kurią nors akimirką – ypač tada, kai nesugebėsiu savęs paguosti klaidingais teiginiais, – vieną jų atsiversiu ir paskaitysiu. Atsiprašau – ne atsiversiu, tiesiog paimsiu į rankas, kadangi knygas visuomet palikdavau ir palieku atverstas, nesvarbu, kuriame puslapyje, šventai tikėdamas, jog ateisiantis rytas numaldys nesugebėjimą perskaityti žodžių. Sako, knygos neretai būna įdomios. Tikiu tuo. Gaila, esu užmiršęs, ką reiškia žodis „turinys“. Tai turėtų būti kažkas labai kilnaus ir didingo, ko negalima apsakyti vien žodžiais. Mano žmona, perskaičiusi kažkokią knygą (atleiskite, nepamenu pavadinimo), sakė, kad jaučiasi taip, lyg jos burna būtų prikimšta prieskonių. Šie žodžiai man paliko didžiulį įspūdį; jaučiu, ji nemelavo. Nuo to laiko ir aš kasdien dar nuožmiau viliuosi kažką perskaitysiąs, mano egistencijai irgi skausmingai reikia prieskonių. Sutinku, kad paistau niekus, bet kas uždraus man, bejėgiam lavonui, viltis, kad prakaito ir nevilties dvokas vieną akimirką pakvips imbieru, kardamonu ar citrinžole? Tik ar užmuštų šie Azijos lobiai mano šlykštumą, beviltišką tikėjimą, kad tapetų raštuose įspausta teisybė? Velniop visa tai, velniop! Pabandysiu prisiminti ką nors gražesnio – pavyzdžiui, didelius, juodus plastikinius maišus, kuriuos motina parsigabendavo iš sodo. Juose visad būdavo sukrauta tai, kas man jau savaime rodėsi atgrasu – agurkai, cukinijos, pomidorai, paprikos, svogūnai, ridikėliai... Tačiau niekad nesilioviau mylėjęs maišų, kurie, išvertus daržoves, žemėti gulėdavo ant grindų tame pačiame prieškambaryje, lyg tikėdami, kad aukštesnės jėgos pasiūlys jiems čiurkšlę vandens. Čiurkšlės jiems niekada niekas nepasiūlė, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad, būdami romūs, jie neskausmingai susitaikė su savo lemtimi – atsidurti konteineryje. Galimas dalykas, jie sulaukė kitokios – prasmingesnės – ateities sąvartyne. Aš pats tik labai retai išdrįstu svajoti apie ateitį – ji per daug tolima, pernelyg efemeriška, kad tvirtai tikėčiau jos sulauksiąs. Būčiau laimingas, jei bent tiksliai žinočiau, ką noriu nuveikti dabar. Gal verta paaukoti keliasdešimt centų universaliems klijams, kad priversčiau priglusti linoleumo kvadratuką virtuvėje? Tik ar nori to pats kvadratukas, ar trokšta klijai būti išstumti iš tūbelės? Labai abejotina. Nenoriu kištis į dalykus, kurie man nekliudo asmeniškai. Juolab, kad, regis, nesu asmenybė. Tikriausiai asmenybe būti sunkoka. Viduje turėtų būti susijungę įvairūs keisti laideliai, kuriais niekada netekėjo ir netekės elektros srovė. Galbūt įvyks kažkokios grandininės reakcijos, nuvesiančios tave į pražūtį, o gal pats vieną dieną išlėksi pro langą, it kitados prakiurusios pagalvės pūkas. Nežinau, nieko nežinau. Šiuo metu labausiai noriu įsivaizduoti seną moteriškę, kuri rankose laikytų sunkų akmenį. Žinoma, jos kojos per kelius linktų, streikuotų širdis, iš užpakalio sklistų artimos mirties tvaikas. Įdomu pasvarstyti, dėl kokių priežasčių ji tą akmenį laikytų? Nejau tiesiog malonu? O gal įsivaizduotų jį esant kibiru? Arba girnapuse, kurias, tikėtina, buvo įpratusi tampyti vaikystėje? Bet kodėl man kyla tokie kvaili klausimai? Dievaži visiškai nesistebėčiau žmogumi, kuris tiesiog šiaip sau laikytų rankose akmenį. Jei turėčiau daugiau jėgų, aš ir pats mielai turėčiau akmenį. Galėčiau jį pabrūžinti, paskrebenti, pakilnoti. Išsiaiškinčiau, ar jis sunkus. Galbūt norėčiau susirasti kitą – lengvesnį – akmenį. Bet, ko gero, nenorėčiau. Sunkios naštos man patinka. Pavyksta tikėti, kad turiu šiek tiek daugiau jėgų, negu reikia persiversti nuo vieno šono ant kito. Mudu su akmeniu susibičiuliautume. Aš jam kažką sakyčiau, jis reikšmingai tylėtų. Svarbiausia, kad suprastume vienas kitą. Gal norėčiau jį pauostyti. Kvapai tobulai atskleidžia prigimties ypatumus, todėl stengiuosi juos mylėti. Galiu viltis uosle sukelti įsivaizdavimų, kurie kitados buvo būdingi man. Taisyklingiau sugultų plaukai, sukietėtų penis. Be galo harmoningi rodytųsi nosinės raštai, kai prisiversiu ją aplaistyti sėklos švirkšniais. Paskui tikriausiai akyse regėčiau moterį, kurią kitados glamonėjau. Ji man kažką liudytų, jos kūnas – šiek tiek žuviškas – sakytų, jog lig šiol vis dar myliu savo žmoną. Šis jausmas mane stebina. Turėjau liautis ją mylėjęs dar tada, kai staiga sustorėjęs pilvas grasino paversti mane tėčiu. Bet negaliu atsikratyti iliuzijos, kad ją mylėti mane kažkas verčia. Tikiu, kad ore vibruoja bangos, kurių dar niekas neaprašė fizikos vadovėliuose. Arba įdubos jūroje, netikėčiausiai prispiriančios kūnus pursti. Trumpai tariant, norėčiau neregėti miražų; bangų ir įdubų nėra. Tikriausiai nėra ir žmonos, aš ją sugalvojau. Tiesiog vieną akimirką man patiko manyti, jog susiporavęs atrodyčiau puikesnis. Manęs, suprantama, irgi nėra, yra tik vilties, jog netrukus būsiu. Visai nusivylęs savimi nesu. Galiu dar beprotiškai daug nuveikti, jei nuodai, kuriuos nešioju savo geluonyje, nenustos veikti per daug anksti. Antraip tektų liautis zirzus ir ieškojus medaus, nebe man siūbuotų gėlių žiedlapiai, nebe dangus numaldytų ryžtą skrajoti, o veikiau supūti vietą pasiūlytų žemė. Ačiū Dievui, pasaulyje esama stabilumo. Pavyzdžiui, virtuvė išliko tokia pati, niekas per amžius amžinuosius joje nepasikeitė. Nebent sriuba, kurią, regis, išliejau ant žemės prieš savaitę, galėjo perdžiūti ir priskresti prie linoleumo. Tačiau esu visiškai tikras, kad obuolio graužtukas, kurį užvakar įmečiau į šveisti paruoštą keptuvę, jame tebeplūduriuoja, tebemirksta riebaluotame vandenyje ir, ačiū Dievui, nuo to nėra geriau nei jam, nei man. Įdomu, kas būtų, jei minėtasis obuolio graužtukas susimąstytų, kodėl jis plūduriuoja keptuvėje, kur anksčiau buvo kotletai. Tebūnie, jei jis patenkintas tokia buitimi. Bet jei ne? Kažin, ar jis pajėgtų sau prisipažinti, kad, užuot kentęs tokį skurdų likimą – plūduriuoti keptuvėje, – galėjo supūti sode kaip paties obuolio neatskiriama dalis? Tokiu atveju jis net galėjo tapti vaisingas, jei tik pikta sodininko ranka nebūtų išplėšusi jo iš dar vaisingesnės žemės.
       Viešpatie, ką man daryti? Už lango jau šviesu, bet net nedirstelėjęs pro užuolaidų plyšį galėčiau tvirtinti, jog lauke – rūkas. Manyje – taip pat. Reikia pripažinti, kad jis tūkstantįsyk mielesnis už paukštukus – jau vien dėl to, kad niekada nemėgino poruotis. Bet aš tikrai neatsisakyčiau savo akimis pamatyti, kaip poruojasi rūkai. Vienintelė problema – kas iš to kergimosi gimtų ir kam tai būtų naudinga. Aš, žinoma, nuolankiai viskuo džiaugčiausi. Ir žemiškieji, ir dangiškieji dalykai mano sąmonėje sutelpa bemaž toje pačioje lentynėlėje, na dangiškiesiems neretai prireikia paaiškinimų. Bet ką aš šneku? Ar man svarbios įvairių dalykų nugarėlių spalvos ir tai, kiek smarkiai jie leido sau nusidėvėti? Arba buvo nudėvėti. Esu tam abejingas. Nelįsiu į svetimą sferą, kurioje labai nedaug ką pažįstu. Gal tik virpėjimą vos nubudus, kai nedrįstu net spėlioti, kodėl neatlygintinai esu gavęs teisę egzistuoti. Tokiais atvejais visuomet žiūriu į televizoriaus pultelį, kuris turėtų man suteikti teisę vieną televizijos kanalą pakeisti kitu. Bet juk minėjau, kad televizorius neveikia. Jo ekrane švyti rūkai, iš tos vietos, iš kur turėtų sklisti anapusybės balsas, girdžiu tik seksualinį paukščių įniršį. Ką padarysi. Galiu būti laimingas vien dėl to, kad esu lovoje. Šiaip ar taip, lova yra mano tėvynė. Ne tik todėl, kad joje praleidau ilgus savo dienų šimtmečius – dažnai atsimenu tuos, kurie kitados šioje minkštybėje mane pradėjo. Įdomu, ar pradėti mane jiems buvo gera? Ar, veikiant prasmingai išlaistytai sėklai, kambary tvyrojo rūkas? Norėčiau išvysti savo akimis – ir tėvų ristynes, ir laikraštį, kurį, tikėtina, kitąryt jie išsitraukė iš pašto dėžutės. Beveik neabejoju, kad jame buvo rašoma apie karą. Arba apie žemės platformų slinktį, ateities žmonijai grasinančią išmesti lauk senus atlasus. Kad ir kaip būtų, jie čia mylėjosi, ir nebūtinai dėl to, kad vėliau netoliese imčiau krykštauti aš. Juk nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog ano veiksmo jie ėmėsi įtardami netrukus sustorėsiant pilvą. Norėčiau tik sužinoti, ar kergdamiesi jie matė savo šešėlius, kurie tuo pačiu metu tą patį žaidimą žaidė tapetų gėlėse. Nežinau, ar malonu regėti savo aistros atspindžius tapetų raštuose; manau, kada nors reikės tai patikrinti. (Stebiuosi, kodėl man dar niekuomet nekilo tokia mintis.) Akylai stebimas sangulio šešėlis turėtų kelti iliuziją, jog esi pievoje. Kas, kad popierius visai nepanašus į dirvožemį, kad gėlės – tos, kurios taip įspūdingai veši jame, – tėra dailininko vaizduotės vaisius. Aš – irgi vaisius, bet ne vaizduotės. Dėl to, matyt, turėčiau apsvarstyti, kodėl ką tik susimąsčiau apie savo gimdytojus. Juk negaliu pasakyti, jog jie man svarbūs, nors tikrai negalėčiau užginčyti lig šiol jaučiąs jiems tai, ką įprasta vadinti sūnaus meile. Žinoma, stengčiausi jiems padėti, jei pikta lemtis jiems pasiųstų, pavyzdžiui, miokardo infarktą. Arba insultą. Arba juos parklupdytų koks nors nelaimingas atsitikimas, kurio vardas nesaugomas medicinos vadovėliuose, tačiau vis tiek yra skaudus ir raginąs veikti. Nežinau. Atvirai kalbant, žinau labai nedaug ką. Tiksliai galiu pasakyti, kad peleninėje virtuvėj turėtų būti šešios nuorūkos – tiek jų palikau prieš atguldamas į patalą. Jei nuorūkų atsitiktinai būtų padaugėję, dabar turėčiau manyti, kad man begulint virtuvėje kažkas lankėsi. Ir, žinoma, rūkė. Bet koks man skirtumas? Lankytis mano virtuvėje gali visi, jei tik nesistengs per daug sudrumsti daiktų rimties. Ir, patikėkite, lankėsi. Galbūt vėliau apie tai papasakosiu – kol kas neturiu noro. Gerokai įdomiau pasvarstyti, ar išties esu pražuvęs. Sako, būna visaip. Pražuvėliu laikytas žmogus staiga tampa pražuvęs mažiau ir atvirkščiai – mažiau pražuvusysis nugrimzta ten, kur plaukioja vien buvusių sielų atplaišos. Pažiūrėkit tik, kaip gražiai pasakiau! Tada pasakysiu šį tą daugiau. Aną dieną, gesindamas paskutinę cigaretę, atsitiktinai atsigręžiau į vieną spintelę. Ant jos tarp kitų rakandų stovėjo stiklainis, kuriame kitados ramiai plūduriavo marinuoti agurkėliai. Aš, žinoma, tuojau pat sumečiau, jog šiuo metu visai nenoriu mąstyti apie agurkus – tiesą pasakius, net labiau negu juos valgyti. Apsidžiaugiau, kai pasukęs stiklainį pagal laikrodžio rodyklę – šitaip elgiausi, kad etiketė netrukdytų gerai apžiūrėti jo vidaus – įsitikinau, jog jis – visiškai tuščias. Tos dienos mano įspūdžiai kiek migloti, tačiau, jei neklystu, stiklainyje dar buvo likę gana daug marinato ir jame plūduriuojančių pagardų – lauro lapelių, česnako skilčių, krapų... Neneigsiu, jog to stiklainio dugne buvo ir pipirų. Na, gal kiek ir išpurtusių nuo buvimo vandenyje, gal ir ne itin estetiškų, tačiau iš karto pajutau, kad jie dar ilgai kaustys mano žvilgsnį. Pipirai! Žiūrėjau į juos ir mačiau save vaikystėje, kai dar turėjau tokius aštrius dantis, kad pajėgdavau itin skausmingai įsisegti bobulei į koją. Nemalonu girtis, bet tą akimirką, kai man dingtelėjo, jog pipirai man kažką reiškia – o jie buvo apkloti lauro lapų žvynais ir česnako skiltelėmis, – vienas pipiras staiga pakilo nuo dugno ir didingai sukdamasis išplaukė į marinato paviršių. Dievaži tą akimirką man nesisekė abejoti, jog vargšas pipiras kažką man pranašauja. Daug nešnekėdamas išduosiu, jog anas pipiro žygdarbis man pasirodė toks žavus ir kerintis, jog, nori nenori, susiejau šį įvykį su savo lemtimi. Atseit kylu iš dugno; mano ydos nedrąsiai traukiasi man iš kelio. Aš pradedu būti žmogumi – tegu ir išpurtusiu, tegu ir nelabai estetišku... Taip jaučiausi vieną, gal dvi minutes. Tuomet visu kūnu pajutau (tiksliau, tai man pakuždėjo ranką sutraukęs mėšlungis), kad ir šįsyk suklydau. Dar blogiau – aš visa širdimi vyliausi suklysiąs. Tučtuojau pasidarė nyku ir šiek tiek liūdna. (Sakydamas „šiek tiek liūdna“, norėjau prisipažinti, kad liūdesį aš paprasčiausiai stengiausi įsikalbėti. Iš tiesų jaučiau nusivylimą.) Pipiras liovėsi mane dominęs, nykus ir pasipūtęs atrodė stiklainis. Nedelsdamas jį nustūmiau į patį tolimiausią kampą ir dar apdengiau servetėle, kad vėl jo nematyčiau, kai norėsiu ką nors rasti spintelėje. Jaučiausi susitepęs rankas, dilgčiojo pirštus ir jie darė mįslingus judesius. Staiga panūdau suteikti jiems prasmingesnės veiklos. Arčiausiai tos vietos, kur dar prieš minutėlę stovėjo įžūlusis stiklainis, pamačiau cukrinę. Ligi šiol esu tikras, jog tai buvo kaip tik tas daiktas, kurio man reikėjo tą akimirką. Aš tuoj pat susikišau du dešinės rankos pirštus į burną, suvilgiau juos seilėmis ir atsargiai pradėjau grūsti į cukrų. Pirštai smigo lėtai ir tvirtai, nežinau, ar kada nors gyvenime man yra pavykę labiau tikėti tuo, ką darau. Vieną akimirksnį net pasirodė, kad šitaip elgtis man kažkas liepia. Norėjau, kad pirštai smigtų į cukrų per amžius – tokia palaiminga buvo mano jausena. Deja, jie netrukus atsirėmė į cukrinės dugną. Jis buvo šaltas ir slidus, aš neišdrįsau ilgiau glausti prie jo pirštų. Greitai pirštus ištraukiau. Jie buvo nuostabiai tolygiai aplipę cukrumi, balti ir jaukūs. Bet tokius juos galėjau stebėti vos akimirką – cukraus kristalus prie pirštų prilipdžiusios seilės pamažu smelkėsi ir į jų vidų, rudino juos. Nepraėjus nė minutei, mano pirštus gaubė jau ne išdidi ir taisyklinga cukraus baltybė, o gelsva, iš lėto kietėjanti košė. Menu, labai dėl to susisielojau, mano galva, balta spalva cukrui pritinka. Galimas dalykas, ji tinka ir odai. Tačiau ši, žinoma, mėgsta įvairuoti. (Dažnai gulėdamas naktį lovoje galvodavau, kokia išties moters kūno spalva man patinka. Ar sugebėčiau mylėtis, jei sugulovės oda būtų raudona kaip lašišinės žuvies file? Ne, tikriausiai ne. O jei tobulai mėgdžiotų karoso žvynų blizgesį? Irgi tikriausiai ne. Bet, patikėkite, nesugebėčiau ne dėl to, kad visa siela netrokščiau jų turėti. Man puikiai tiktų ir „lašišinė“, ir „karpinė“ moteris, visai pakenčiamas būtų net „mailius“ – taip vadinu blyškias, beformes ir kiek per mažai dvasios turinčias būtybes, kad būtum tikras, jog suguldamas nepasiaukosi per daug. Tik bėda, kad su jomis mylėtis tikriausiai būtų sunkoka – likimo sumaitoti jų kūnai per daug jau primintų faktūras, kuriose, kaip ir tapetų raštuose, žydi ir mano paties menkystė. Net jei prieš veidrodį stovėtų ta, kurios raudoniui arba blizgesiui paaukojai septynis šimtus kasrytinių erekcijų. Jų – dar bus. Moterų – nežinia. Nežinia ir tai, ar teisinga, kad aš visgi esu jų turėjęs. Kita vertus, visai neketinau apie jas kalbėti. Yra taip, kaip yra. Na, sugulė vargšės su manimi, permiegojo. Ir ką? Vis tiek niekas neprivers manęs patikėti, kad nuo to jos tapo laimingesnės. Greičiau priešingai. Su manimi miegojusios moterys niekuomet netapdavo laimingos – net jei mūsų santykiai būtų kūrę iliuziją, kad prasmės juose vis dėlto yra.) Man gražiausia – balta. Ji kelia virpulį. Pati moteris gali rodytis neverta nė grašio, tačiau odoje siautėjąs baltumas, nykybė, kurią lengvai pažeistų jautriausiesiems skirtas muilas, jos išorinio pavidalo pigybę mano sąmonėje paverčia didžiausiais lobiais. Geidžiu baltų odų. Daugmaž visi kiti balti daiktai (išskyrus cukrų) man koktūs. Jie dvelkia sąmoningumu ir švara, žmonių naivumas džiugiai verčia juos simboliais. Balta oda – visai kitokia. Ji klampi ir visuomet pavojinga, ypač jei panorėsi per greitai ją savintis. Dieve, ir vėl klimpstu į grynai teorinius išvedžiojimus! Aš juk neprivalau viešai braižyti savo smegenų vingių žemėlapio. Apie odą užteks ir to, ką pasakiau. Bijau susijaudinti. Taip pat man atrodo, jog apie ką nors nuodugniai mąstyti dar šiek tiek per anksti. Tam galėsiu atsidėti maždaug nuo vidurdienio, kai dienos tviskesys sukels man stiprų liūdesį. Verčiau prisiminsiu vieną mįslingą nutikimą, kuris, bent jau man, savaip siejasi su ankstesniuoju pasakojimu. Menate, sakiau, jog mano kambaryje stovi neveikiąs televizorius? Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į jo ekraną. Jis pilkšvas ir dulkėtas, į jį visuomet nejauku žiūrėti. Tąsyk, drybsodamas lovoje, ryžausi užmesti į jį akį. Ir ką jūs manot? Šventai tikitės, kad pamačiau, lyg dvėsdamas, savo vaikystę? Kad, lyg neturėdamas ką daugiau veikti, pro akis praslinko gyvenimas? Klystate, žiauriai klystate. Tai buvo... Net nežinau, ar teisėtai elgiuosi šitai viešindamas... Atvirai kalbant, jaučiuosi darąs nedidelę, tačiau labai kryptingą šventvagystę... Juk sakiau, kad televizorius neveikia? Taip ir yra, galima tuo neabejoti. Tačiau jo ekranas (tada dar ne taip smarkiai nusėstas dulkių) švytėjo tokiu nežemišku, tyru baltumu, jog man net nekilo abejonių, kad tai gali būti paprasčiausias kliedas. Išsyk apsalau, vildamasis galėsiąs ligi soties mėgautis erotiniais vaizdiniais. (Tarsi ekrane būtų susispietusios visos kitados mano myluotos baltaodės!) Mano akys viltingai skverbėsi į tą šviesą, slydo ja – tokia pat klampia ir pavojinga, kokios dažnai esti báltos õdos. Staiga mano žvilgsnis atsirėmė į kažką šalto. Įtariu, krūptelėjau – vargu, ar būčiau įstengęs nepalyginti šio potyrio su tuo, kurį neseniai išgyvenau pirštais palytėjęs cukrinės dugną. Čia buvo baltumõs dugnas, pakraštys tos erdvės, kurią man leista tyrinėti. Buvo aišku (prisipažinsiu, jaučiausi taip, lyg man būtų buvę pasakyta balsu), kad mano įgeidžių nebus paisoma. Galėjau būti prisiglaudęs prie to dugno, galėjau, jei būčiau norėjęs, atsitraukti. Man buvo suteikta visiška apsisprendimo laisvė, neturėjau teisės tik skverbtis žvilgsniu gilyn. Galiu prisiekti, tai buvo nepaprastas potyris... Kai priverčiau savo žvilgsnį išbristi iš ekrano, jaučiausi sutrikęs ir sukrėstas... Baltuma skydo ir rudo ore, buvo aišku, kad galiu niekada daugiau jos nebepamatyti. Visgi jaučiausi pakylėtas. Galimas daiktas, tas įvykis visam laikui perstatė mane ant šiek tiek aukštesnio egzistencijos laiptelio... Nežinau, man sunku spręsti. Bet nuo to laiko man visada malonu žinoti, kad televizorius yra greta. Šiuo metu atsargiai į jį žiūriu. Stengiuosi valdyti savo norą stebėti. Pavyzdžiui, šiandien nusprendžiau išvis nepažvelgti į ekraną. Tikėtina, pasitaikys dienų, kai šito man reikės labiau. Esu laimingas, kai akis lengvai slidinėja blizgiu korpusu, glaustosi prie pirštais nugludintų svirtelių. Mano vidus saviškai džiūgauja, tiki (chi chi!), kad gėris vieną dieną nugalės blogį... Bet užteks! Ir taip jau pasakiau per daug. Pabandysiu prisiminti ką nors paprasta, kas, viliuosi, nevers manęs kalbant prakaituoti. Pavyzdžiui, išnaršęs atmintį, galiu prisiminti, ką veikiau užvakar. Ryte, menu, išploviau stiklinę, kurioje liūdnai teliūškavo pomidorų sultys, paskui aplankiau tualetą, – jau senokai nerodžiau jam dėmesio, – dar vėliau – išsikepiau kotletų, į kuriuos pajėgiau tik žiūrėti, kadangi maisto kvapas rodėsi atgrasus ir vimdantis; iš karto supratau, kad nepavyks praryti nė kąsnelio. Tiesa, dar apžiūrėjau sūrį, kurį taip pat įmečiau į keptuvę, vildamasis, kad šitaip išvengsiu neišvengiamybės matyti jį supuvusį. Tada paėmiau keptuvę, išverčiau visus kotletus į pirmą pasitaikiusį dubenį, pripyliau ją sklidiną vandens, kad nepridžiūtų liekanos ir, kiek padvejojęs, į drumzliną skystį įmečiau obuolio nuograužą, apie kurią jau esu kalbėjęs anksčiau. Ir viskas. Ne, ne viskas! Prieš mesdamas nuograužą į keptuvę, aš neatsispyriau pagundai išlukštenti iš jos vieną sėklelę. Tiesa, peiliu gnaibydamas nuograužos akutę, aš visai neįsivaizdavau, ką su ta sėkla veiksiu – tai buvo nemotyvuotas, tačiau stiprus noras, kuriam norėjosi paklusti. Padėjau sėklelę ant delno ir ilgokai vaikščiojau iš kampo į kampą. Iš pradžių buvau tvirtai įsitikinęs, jog netrukus, kai tik man pabos ją stebėti, sėklelę išmesiu. Man kėlė nuostabą, kodėl aš apskritai su ja terliojuosi. Sėkliūkštė manęs nė kiek nejaudino, nekūrė aliuzijų, neatrodė tokia patraukli akiai, kad pasimėgaudamas ją stebėčiau. Staiga mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už kiniško arbatos puodelio, – jis, beje, stovi ant šaldytuvo, – kurį kitados man dovanojo žmona. Išsyk panorau ją ten įdėti, bet tą pačią akimirką mane persmelkė mintis, kad jai ten bus nepaprastai nesaugu. Atvirai sakant, aš jos išsigandau. Kuo man svarbi ta sėkla? Kodėl turėčiau ją saugoti? Galų gale nuo ko ją turėčiau saugoti?


       1 Romos imperijos miestą Pompėjus 79 metais pr. Kr. sunaikino Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas.
       2 Šaunumas (lot.).
       3 Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau“. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma (Lk 11, 24–26 (plg. Mt 12, 43–45).
       4 Romėnai dažnai dievams atnašaudavo aukas trijų kelių sankirtose (trivium).