Paskubomis
atsuki nugarą vienatvei, o ji pradeda lyt tau ant galvos. Užsimerki,
kad nematytum skaudančių vaiko ašarų ir pradeda sapnuotis naktiniai
košmarai. Nesuvoki viso to prasmės, draskaisi eiškodamas atsakymų, kol
galų gale atsitrenki į devyniom spynom užrakintus vartus ir vėl atsiduri
naujo labirinto pradžioje.
Būna
kartais per daug jausmo, kartais per daug liguistų obsesijų, o
retkarčiais peiliai sminga ne į medį, o į širdį. Skaudžiai žalodami ir
palikdami dievų valioje. Nėra čia romantikos, tik..
Kartais
marcipano gabalėliai įstringa tarp pirštų, tada kvepia kažkuo, kas bus
tik rytoj, kažkuo, kas neturi atsvaros taško, neturi nei pradžios, nei
pabaigos, kas mintyse tampa gražiausiu vakariniu lūdesiu.
