Kasdienybės
kupinos mano kambario keturios sienos, kurios kiekvienos dienos vaizdus
įsisavina visam gyvenimui ir palieka maža viltį, jog kažkada aš galėsiu
viską prisiminti vos paprašius jų prabilti. Bet taip nebus. Žinau.
Žinau,
kad kiekviena diena bėgs maratoną, vis bandys pirmauti ir neprarasti
paskutinės vilties , kuri vakar buvo pastiprinta vyno taure. Ir aš
žinau, kad retkarčiais per daug save spaudžiu, bandau šypsotis ir
parodyti žmonėms, kokia aš laiminga ne savo dirbtina , bet tikra
šypsena.Bandau įrodyti, kad tokių laimingų kaip aš – nėra.
Bet kai suvoki, kad tau iki pilnos laimės trūksta dar mažiausiai
tūkstančio ir septynių laiptelių – nusivili ir lauki vakaro, kada ant
tavo stalo vėl stovėl vyno butelis, nuskandinantis visą blogą energiją
ir neviltį.
O sienos viską įsimins, nes joms vynu nepraplausi atminties, nors ir nudažysi sienas raudonai.