buvo metas, kai mes beprotiškai norėjom suaugti, bet suaugę vis dažniau su nostalgija prisimenam vaikystę: nerūpestingas dienas, džiaugsmo ašaras, kai mokėjom džiaugtis smulkmenomis, lūpų kampučiuose šėliodavo šypsena, jautėmės pasaulio valdovais ir nieko nebuvo neįmanomo. aš nesigėdiju pasakyti, jog manyje dar gyvena ta maža mergaitė, tikinti idealais, į viską žiūrinti pozityviai ir su šypsena, vaikiškai naivi ir kartais pamišusi. ir būtent ta, manyje gyventi mergaitė, niekada nesuaugs.
