[Tekstas yra rašytas prieš dvejus metus Amerikos lietuvių laikraščiui "Draugystė, todėl nėra labai dienoraštiškas ir neatitinka datos :) Tikiuosi jum patiks... ir nepavargsite skaityti iki galo :) ]
*******************
Mane vis dar kankina nostalgija…ilgesys…ir laukimas, kada vėl galėsiu atsidurti Aliaskoje. Šiame atokiame, egzotiškame ir atrodytu atšiauriame krašte praleidau nuostabiausius, kupinus įspūdžių ir naujos patirties beveik penkis mėnesius…
Mano vardas Inga Jankauskaite, šiuo metu studijuoju trečiame Vilniaus Universiteto Vadybos ir Verslo administravimo specialybės kurse ir kaip dauguma studentų per vasaros atostogas uždarbiavau užsienyje. Kad vyksiu į JAV nuo pat pradžiu nekilo jokių abejonių, nes prieš pora metų ten lankėsi vyresnysis mano brolis, o ir gauti vizą kelionei į Jungtines Valstijas nesant studentu yra beveik neįmanoma…Taigi, naudojausi proga išvysti ta istorijomis apipinta užjūrio kraštą. Tėvelio patarta darbo ieškojau tik Aliaskoje – egzotiškoje ir ne kiekvienam prienamoje valstijoje. Iš žmonių reakcijos supratau, jog mano pasirinkimas toli garžu neeilinis: ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Amerikoje, dažniausiai skrydžių metu sutikti pašnekovai su neslepiama nuostaba klausdavo kas mane privertė vykti į ledo ir sniego karalystę pilną baltųjų meškų ir kone pingvinų – taip žmonės įsivaizduoja Aliaską. Ten, kur aš buvau nieko panašaus nemačiau…
Dirbau Mt. Mckinley Princess Lodge padavėjo padėjėja (busser). Dirbdama po aštuonias valandas per dieną turėjau daugybę laisvo laiko. Kupina noro kuo geriau pažinti kraštą ir išbandyti naujus dalykus laiko veltui nešvaiščiau: žvejojau, ėjau į žygius, plaukiojau valtimi, stovyklavau, dalyvavau daugybėje pačių darbuotojų ar darbdavių rengtų vakarėlių, plėčiau savo akiratį ivairiose ekskursijose ir net skridau apžvalginiu lėktuveliu po kalnus su nusileidimu ant ledyno! Ne gana šių linksmybių ne darbo metu, darbdaviai ir tradicijos paįvairindavo mūsų ir šiaip nenuobodžią kasdienybę įspudingais renginiais: vasaros sezono atidarymas, nepriklausomybės dienos paradas, Kalėdos...
Mt. Mckinley Princess Lodge įsikurusi Denali nacionaliniame parke maždaug pusiaukelėje nuo Anchorage'o važiuojant i Fairbanks'us. Nors darbo kontrakto priede buvo parašyta kad tai atoki vieta, tai ką išvydau mane nustebino, bet tikrai nenuvylė: Lodge – tai vidurį miško pastatytas pagrindinis pastatas, kuriame įsikūrusi registratūra, trys restoranai, du barai, suvenyrų parduotuvė, kavos baras bei didelis poilsio kambarys, SPA pastatas, apie trys dešimtys pastatų su svečių kambariais, ir darbuotojų bendrabučiai. Tai lyg mažas miestelis, kuriame visi pažįsta visus. Vienas niekada nebūsi, tad ir tavo liūdesys ar džiaugsmas neliks nepastebėtas.
Įsimylėjau Aliaską! Kiekvieną dieną, jei tik žinoma leisdavo oro sąlygos, matydavau aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną McKilney – jis man nuo pirmos iki pat paskutinės akimirkos atrodė užburiantis. Nors Aliaska mažiausiai žmogaus rankos paliestas kraštas (artimiausias civilizuotas kraštas maždaug už 100 mylių) man ji pasirodė pati mieliausia, šilčiausia ir artimiausia širdžiai. Ji nuostabi kaip ir Lietuva. Didžiojoje teritorijos dalyje plytintys miškai visam laikui paliko žalio krašto įspūdį. Skaudžiai kandantys įkyruoliai uodai, panašūs augalai bei birželio ir liepos mėnesiais pražystančios pievos vis primindavo Lietuvoje paliktą pavasarinį peizažą. Skirtumas tik tas, jog Aliaskoje Lietuva yra su kalnais arba Lietuvoje Aliaska be kalnų. Šiai mano minčiai pritardavo ir visi, kuriems parodydavau iš Lietuvos atsivežtą nuotraukų knygelę.
Tik lėktuvo ratam palietus Aliaskos žemę supratau matanti baltąją naktį – apie jas buvau tik girdėjusi iš žmonių, sovietiniais laikais keliavusių į Sankt Peterburgą. Atsimenu iš pradžių budavo keista einant po darbo apie 11 valandą nakties danguje regėti vaivorykštę. Man patiko saulės šviesa apskritą parą, nes saulei nesileidžiant nejusdavau vidinės pareigos eiti miegoti, tad iki paryčių galėdavau bendrauti su draugais negraužiama sažinės balso. Dar prieš atvažiuodama į Aliaską puoselėjau norą išvysti Šiaurės Pašvaistę. Jos pasirodymas rugpjūčio mėnesį buvo lyg dovana man, nes net Aliaskiečiai, nuo pat gimimo matę šį stebuklingą reiškini, sakėsi pirmą kartą jį regėję vasarą. Vėliau mano norai plėtėsi. Norėjau pamatyti ir mešką, ir briedį, ir sugauti lašišą, ir t.t. Mano norai pildėsi labai greitai...
Tik atvykusi susipažinau su daugybe anksčiau atvykusiųjų, kurie man viską aprodė ir greitai priėmė į savo kompaniją. Jau antrą naktį važiavau į savo pirmąją lašišų žvejybą, tiesa tą kartą žvejoti dar negalėjau, nes Aliaskoje galioja griežtos taisyklės pagal kurias galima žvejoti tik turint licenziją, sugauti tik tam tikras žuvis, o pasilikti ne daugiau dviejų per vieną dieną. Tačiau greitai suvokusi žvejybos teikiamą malonumą įsigyjau žvejybos licenziją visam sezonui, nusipirkau ilgus guminius botus, kabliukų ir buvau pasiruošusi. Draugų patarta meškerės nepirkau, ją man geranoriškai paskolindavo. Taip tapusi aistringa meškeriotoja, vieną rytą su vaikinais nuvažiavusi pažvejoti sugavau apie dvidešimt lašišų. Apie, nes po šeštos nustojau skaičiuoti. Tąkart parsivežiau vieną žuvytę, kurią vėliau išrūkiau ir supakuota vakuminiame maišelyje parsiunčiau į Lietuvą. Sugautos žuvies kepimas buvo lyg ritualas, kai po darbo susirinkdavome ir apie vidurnaktį kaisdavome grilinę. Šią vasarą supratau kodėl žvejai taip vertina savo sugautą žuvį – jos skonis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo tos, kurią perkame parduotuvėje...mėsa minkšta ir sultinga, nereikia jokių specialių prieskonių ar padažų, kad pajustum patiekalo gardumą.
Vieną rytą bežvejodama su draugais, tarp kurių buvo dar viena lietuvė Rima, pamatėme dvi juodąsias meškas. Baimės buvo pilnos kelnės, nes viena jų priejo maždaug dešimties metrų atstumu. Kadangi jas išvydome besiduošdami fotografuotis, tai buvome paruošę fotoaparatus ir jas nufotografavome. Pamatyti mešką ar kokį kitą laukinį gyvūną gamtoje buvo visų darbuotojų ir svečių svajonė, tad tomis nuotraukomis visi labai didžiavomės. Aliaskoje pamatyti žvėri yra pakankamai tikėtina – apie jų grėsmę ir buvimo vietas praneša daugybė įspėjamųjų skelbimų ir ženklų. Gilų įspūdį paliko lapės, kurios nieko nebijodamos suko ratus aplink darbuotojų gyvenvietę, ar vidurį kelio stovintis briedis. Šią vasarą pievose besiganančius briedžius mačiau dažniau ne arklius ar juo labiau karves, kuriu ten visiškai nemačiau.
Šią vasarą pirmą kartą: skridau lėktuvu, keliavau vienui viena, patyriau žemės drebėjimą, pamačiau laukinius gyvūnus (bebrus, šiaurės elnius, briedžius, meškas, baltagalvį erelį) ne zoologijos sode, sugavau lašišą, išvydau krentančią žvaigždę, regėjau šiaurės pašvaistę, ėjau į žygius, vaikščiojau ledynu... ir švenčiau Kalėdas vasarą...
Kalėdos rugpjūčio 24 dieną švenčiamos visuose JAV nacionaliniuose parkuose nuo 1912 metų. Per mūsų Kalėdas buvo visko: ir papuošta eglutė, ir Kūčių vakarienė su kalakutu, spanguolių padažu, ir imbierinės tešlos nameliai, ir net dovanėlės. Tas dvi dienas dirbome galvas papuošę elnių ragais, nykštukų kepuraitėmis ar šiaip linksmais apdangalais, taip susikurdami tikrai šventinę nuotaiką.
Sezono pabaigoje daug studentų išvyko tęsti mokslų, tad atsirado ir daug laisvų darbo vietų. Antrą darbą gavau ir aš. Dirbau rytais padėjėja virtuvėje, o po pietų traukdavau į savo restoraną. Nors dirbdavau daugybę valandų, tačiau darbas man teikė malonumą, tad ir pavargusi po ilgos dienos atrasdavau jėgų linksmintis su draugais. Mano pastangos kuo geriau atlikti pareigas buvo pastebėtos ir darbdaviai man skyrė mėnesio darbuotojos apdovanojimą.
Darbdaviais – Princess Alaska – kompanija likau labai patenkinta. Priešingai nei Lietuvoje, Amerikoje darbdavio ir darbuotojo santykiai yra pakankamai laisvi, nejauti atstumo, t.y. viršininkai šilti, draugiški žmonės, visada su tavimi pasilabina, pasidomi kaip sekasi darbe, niekada nekelia balso, o iškilus neaiškumam visada pagelbsti, kartu ieško išeities.
Nepriklausomybės dienos proga buvo suorganizuotas paradas, kuriame dalyvavo patys darbuotojai. Metai iš metų kasmet atvažiuojantys tie patys darbuotojai yra net susikurę savas tradicijas: kasmetiniai teminiai vakarėliai yra tiesiog neatsiejama Mt. Mckinley Princess Lodge gyvenimo dalis. Dirbdamas šioje korporacijoje laisvalaikiu gali naudotis lengvatomis įvairioms ekskursijoms, apgyvendinimui, maitinimui, o amerikiečiams, kiek girdėjau, taikomos nuolaidos net ir aviabilietam.
Džiaugsmas, kuri jutau šią vasarą, kartais priversdavo mane kone verkti iš laimės. Prisimenu, važiuojam draugiškai susigrūdę mašinoje žvejoti, klausom melodingos muzikos, o man širdyje taip gera, kad mintyse svarstau, kuo aš nusipelniau šios laimės... Ateinančią vasarą vėl važiusiu į savo svajonių kraštą – stebuklingąją Aliaską!!!
