...

"Aš labai apgailestauju dėl to, kad esu. Kartais geriausiai būna tiesiog užsidengti akis, kad nieko nematyčiau, bet visa kitka juk junti... Nėra galimybės tiesiog išnykti. Esi... Turi būti... Privalai. Tad, aš ir esu. Apgailestauju dėl savęs. Tik debesys mane paguodžia ir palaiko, tik tie didžiuliai gumulai nevystančio amžinojo grožio lieka many vis nauji, nepakartojami širdyje. Paklausk ir atsakysiu, dažnai sakau. Ar tai tiesa?"

Širdies balsu, lyg ypatingu vynu, lyg skęstančia aušra,
lyg tuo, kas... Lyg ir neįpareigoja daryti nepadaromo suktuko.
Nuo nešvarių minčių, nuo nežinojimo, kuri viliokės akimis kartu sustoja,
kartu ir miega, širdim sava vis padejuoja.
Iš ko pažinsi artimą sau sielos žmogų? - Iš ko pažinsi savo iliuzijų klejones?
Susiturėjimas, nekartą apverktas po šiaudiniu stogu. Ir juoktasi po to...
Dar nežinau iš ko. Net nežinau ko noriu. Kartu gyvent man nepabodo,
Nepasiduosiu, nes nenoriu. Nenoriu. Nenoriu... O nenorėjimas tik žudo...