Gimiau. Suaugau. Nepastebėjau savos kūdikystės, vaikystės ar paauglystės... Tapau iš karto vaiku, kuriam tiesiog jau dvidešimt aštuoneri. Sunku save plėšyti kaip noriu. Sunku kvėpuoti oru, kokiu noriu...
Atleiskit jei kada suklydau. Artimi toliai, kurie kažkada mane taip žavėjo, jau net nebežinau ar mane traukia ir domina. Kaskart išnyra vis naujos pažintys, nauji maži žėručiai. Tik tiek. Žmonės. Taipir turi būti. Mano kelias toksai vingiuotas. Toks netikslus ir neritmingas. O taip norisi gyventi kaip kiti. Daug kelių ir norų kartais tik sueina, bet ar jie patenkina mano poreikius. Pas mane tik atodūsiai. Laiko švaistymas. Liūdėsys. Net pyktis ir susierzinimas. Savęs niekinimas vien tam, kad aš esu čia. Kad... tiesiog nėra taip, kaip galėtų būti. Aš turiu būti. Likti tuom, kas vadinama "žmogumi su kauke". Ir vis tik su kiekviena diena aš esu kitoks. Galvoju kad vistiek ratas sukasi ir negali viskas būti laikina arba pastovu, bet nežinia stipresnė už žmogų. Žmogus visada trokšta draugauti. Viliasi. Niekada nėra gera būti vienam. Liūdėsys su gaileščiu neiašku ko (tai žino tik širdis) bando užimti manyje vietą. Liūdna? Ne... Tik noras atitolti... Noriu atitolti, bet nebeišeina.
Kai kurie žmonės manimi žavisi, kai kurie jau mane seniai pamiršo. Nebepažystu ir aš jau daugumos akių ir veidų. Nebepažystu ir rankų, o jų delnai jaučiu kad manęs siekia. Sveikinasi. Savinasi manęs. Tik kas iš to, jei širdis ne mano, o Dievo.
Kūnas nori gyventi ir mylėti.
Manyje jau randasi ir kitas aš. Aš? Tikriausiai taip, - kalbuosi su savimi, nes jau retai turiu progų su kųuom nors pasišnekėti. Žinau kad tai kvailai skamba, o juk ar neesu aš toks? Kvailas kūrinys, kurio užrišta vaikystės banga ir susmego kūne nepažinusi žmonių ar bendravimo? Bet keiščiausia kad tas mano antrasis aš, ši pusė, idealioji ar iliuzinė, teikia man jėgų gyventi. Nesinori visų nurašyti, bet manau kad mane po truputį jau ir patsai laikas nurašo. Diena iš dienos. Dar vis bandau dangstytis moterų atvirumu, visuomenės šiokiu tokiu dėmesiu, knygų mintimis. Nebėgu nuo savęs. Dangstausi ir atsidengiu. Šypsausi ir... Žinau kad skaitydamas netikėsi, ką rašau, dar žinau kad nepatikėsi ir tuom, kad meldžiuosi, kalbu ir su Dievu... Bet... Esybė - dar viena dorybė po manojo - aš - esaties. O juk gelmės matmuo priklauso nuo Dievo ir žmogaus pokalbio. Klausimas:
- Kur mane nuves likimas?
Baigiasi diena. Tamsu. Nesinori gadinti jau sugadintų akių. Nusiimu akinius ir pasitrinu smilkinius. Rytoj. Ryt bus kitaip. Žvelgiu sau ir neaišku kur kitur, nes viskas man liejasi. Teks pasiduoti. Kas pasikeistų, jei manęs neliktų? Nebūtų? Gal gyvenimas būtų kitoks be manęs. Na, žinoma, kažkas pasikeistų, nes be manęs visa tai, kas ateityje būtų susiję su mano asmeniu, reiktų perdirbt. Perrašyti likimus be manęs. Ar išties tad gyvenimui svarbus tikslumas? Ar tikrai esu reikalingas tam, kad dar kažkas be manęs nepasidarys savaime? O kokia pagunda sustoti... Štai šitaip paprastai, imti ir sustoti. Ech, kad tik tu žinotum.
O kur dingo manoji pradžia?
Atmerkiu akis...
Sapnas buvo spalvotas. Dabar realybė tapo bespalviu kažkieno kūriniu. Kaip būtų gerai, jei tu suprastum mane. Ne, nereikia manęs guosti ar užjausti. Tiesiog noriu kad būčiau suprastas toks, kokio manęs nepažinojai ir nematei.
