...

...bet liūdesys lyg atplėštas dar vienas gyvenimo malonumas nuo medžio skrieja skriedamas sau, nusklendžia, pasislepia tarpe kitų, dar neesamų gyvenimo terpėse įkvėpimų...

Susipažinkim.
Esu tas, kas esu ir niekada nebesikeisiu. Bent jau taip manau.
Esu vardas, kursai turi ir kitų vardų, nes tikriausias ir slapčiausias visada lieka širdyje. Išsikovosi – turėsi.
Esu vardas. Galbūt vienintelis tarpe suprakaitavusios visumos, kuri pavargusiomis akimis sunkiai pamena kas buvo vakar. Ir tai tikra, kaip kad tikras yra mano žvilgsnis, dabar stebintis tave. Akinių stiklai tik slepia akis nuo nuprotėjimo ar nuo didelės rimties, kuri užmuša.
Esu kūnas, kuriame gyvas tikėjimas pinasi su netikėjimu.
Esu iliuzija, kurią matai lieti ir stebi.
Esu žodis, netark kitų, nes neesi tikras dėl vieno...
Esu jaunas, nors jau imu skustuvą ir gramdausi ant veido paaugusius ūgliukus. Juk tavo lūpos nori pažinti švelnumą, o ne likimo dūrius...

Sakau susipažinkim, o dabar štai tik tyliu. Noriu... Noriu pasakyti dar daugiau nei galiu parašyti, bet tušinukas skrebena sau raides žodžius ir jau sakomam neatsiranda vietos. Iš dalies, nes neturėčiau su kuom šnekėtis. O dabar šnekuosi su savimi. Kad ir tos kalbos ne per daugiausia. Nebent stiklas alaus atgaivintų pasąmonėje likusias istorijų skeveldras, tas liekanas, nuo kurių mielai atsiriboju. Esu tik aš, prieš mane – stalas. Sofa – lova, kurioje sėdžiu ir palinkęs rašinėju. Vis ta prietema... Vis ta ateinanti dar viena dienos baigtis, kada tamsa nusineša ant kupros dienos saitus ir paslepia užrakina pavagia nuo mano akių. Nieko jau nematau.
Reikia užsidegti šviesą.
Bet pirmiau reikia išjudinti kaulus nuo šiltos antklodės. Taip nenoriu... Taip neryžtingai juda mano kojos nenoriai, o vis tik artėdamos prie šalto grindinio. Bet jei nepasijudinsiu, kas yra galvoje užrašymams, gali likti šešėliams, gali nuskrieti užmarštin.

Po galais! Vėl ta slegianti tuštuma nebe aplink mane. Ji jau manyje.
Noriu... Noriu noriu noriu... Noriu to ano ar dar kitko, o tam yra spauda, net su tuo pačiu pavadinimu „noriu“. Ir kaip gali keli laikraščio lapai sutalpinti mūsų visų norus. Juokinga, jei tik ne suvokimas, kad norai gal ir pigūs, bet noro aprašas ir skelbimo įdėjimas tikrai nėra pigiai nubrėžtas.
Susipažinkim? Man dvidešimt aštuoneri. Dvynys. Vardas pavardė. Adresas. Esu šiuo metu jau kitoks, nei buvau prieš kelias akimirkas. Rodos, niekas nepasikeitė, bet tikrai neesu toks, koksai esi tu. Valgau. Nebelenda į akis miegas. Jau taip beprotiškai nerašau, kaip kad prieš keletą akimirkų... Nematau, nes sutemo.
Turiu kažkam parašyti savus norus, lūkesčius ar viltis. Daug kur kartosiuos, bet tai tik proga apie save priminti. Ir ką jūs dabar atmenat? Skaitei... O ką? Juk nieko, tiesa? Tu nieko neprisimeni...
Rašau.
Noriu rašyti.
S u s i p a ž i n k i m...