Tie žmonės, kurie mūsų nebijo, yra nepilnaverčiai asmenys. Juk galima taip manyt? O kad ir negalima, tiesiog nepasikliauju vien tik svetima nuomone ir nežiūrėsiu tau į akis, jei jau man nepritari. Aš esu... Aš šaukiu... Ar girdėjai? Ar gali išgirsti vyro šauksmą?
- Esi nepakartojamas, o rašai - stulbinančiai. Vakar mane nustebinai, kad randi tokius žodelius apie intymius dalykus. Labai patiko kada parašei... "Apžavėk pumpuriuką" - tai nepakartojama.
Nenoriu kad tęstinumai nutrūktų. Nežinomo žmogaus elgesys gali turėti galią, kuri nepalieka, bet susilieja su kito sąmone. Tokie ieškojimai nepažystamų pasaulėlių, toks noras susilieti su lyg ir nekaltu ieškojimu išveda iš paslapčių srities į neaišku ką, prie apgraibomis ieškomo... Savęs gal? Visa, ką liečiu savomis mintimis, lieka manyje. Gerai kad yra ryšio priemonės, kuriomis gali lyg ir per klaidą pasiūsti kam žinią apie savo dabartinę būseną ir sulaukti atsakymo.
Jau neretas bendravimas reikalauja gyvumo. Tai lyg su gėlėmis. Sakykim, pamatei... Ar nenori jos parsinešti namo, pamerkti į vazą ir turėti? Juk nesiklausi jos - kad ir vystų, ar ji pati to nori. Tiesiog turi ir grožiesi. Kiek turiu galimybių, skambinu ir laukiu paslaptingo ir nepažystamo balso anapus telefono ragelio. Pašnekovų kaita verčia kęsti įtampą, o tai, ką pasilieku savo vienišumo ir jausmų kertelėje, susidėlioju, surikiuoju ir... Vėl toliau ieškau. Išlieka tikriausieji, arba išlieku tik aš pats. Vienas per kitą balsai plaukia į mane. Pasimetu ir pasimirštu. Kas aš esu kad žmonės su manimi bendrauja? Kad pyksta kada neatsakau telefonu? Kas aš esu? Gyvenu nesuvokdamas kodėl man duotas tas vienišumas. Ir kodėl šio gyvenimo platybėje, lyg mano rankos butų kyšančios iš po žemių, o aš patsai - daigas, kursai tik auga iš po žemių.
Aprimstu po nemažo blaškymosi. Juk ir aš esu. Pasiekiu cigarečių pakelyje ištrauktą cigaretę. Reikia pabūti ir sau. Prisimenu draugus, pažystamus, gyvenimo įvairovę, dienas ar laimės akimirkas. Tai taip pat išlikę manyje, kad ir kalba manojo aš balsu.
- " Tu ir buvai ne toks, koks esi. Miręs dėl nusikaltimų ir nuodėmių, kuriuos išgyvenai, kad ir laikydamasis šio gyvenimo papročių... Kad ir paklusdamas savam tikėjimui, viešpataujančiam ore, ar tavo širdyje." - pasakau sau ir suneriu rankas maldai.
Kas aš esu kad dar ir teiščiau?
Kas aš esu, kad kentėčiau dėl nenupiešto paveikslo sienoje, kurio rėmas boluoja įrėminęs tik balto lapo skiautę. Sakoma, kad žmogaus prigimtis yra ir buvo nukreipta prieš Dievą ir todėl pasiduoda velnio poveikiui, tačiau juk tai nereiškia, kad žmogus yra veikiamas nuolatinio blogio ar sąstingio įtakos. Tai tik kalbos. Tai tik vis dar neatsakyti klausimai pačiam sau. kaip nori, taip ir galvok, mielas drauge. Kankinuosi. Įšėjęs į kiemą, iškart įžengiu į balutę. Jų daug. Lyg sėkmių ir nesėkmių. Aš dar ir pavargau, nors nieko net nenuveikiau.
Gryžtu po darbų į namus. Niekas nepasitinka.
- Ir kas toliau? Ką darysi? - šnekina mane protas.
- Nurimk, - sukandu dantimis ir nukertu.
- Keista, kad nežinai... O juk kalbu apie netoli prie žibinto stovintį medį. Likę prisiminimai apie jo lapus. Pavasaris ir vėl atneša naujų likimų audrą.
Tiesiog atsisuk ir pažvelk man į akis. Matai? Nieko tu nežinai ir negirdėjai? Matei? Tiesa... Užsimerkęs esi... Na, atmerk savo akis šviesai. Įsižiūrėk į mane. Esam to vienatinio kraujo, kursai pateka ir nuteka.
Tiek daug baimių mumyse. Tiek daug kraujo, kurį reiktų nuleisti, bet nesiryžtam.
Bandau rašyti laišką Sau. Vieninteliam, kursai suprastų mane patį. Kursai išviliotų mane naujiems nuotykiams į kiemą. Į bauginančią ir temti pradėjusią neviltį...
Suprask mane...
Suvok mane.
