Nesėkmės vien tik užklumpa ir vėl lyg geriau, vėl lyg šunytis atsipalaiduoji ir nieko neveiki ar apie nieką nesvajoji, nors viskas viename yra. Kaip ir yra ar lieka tos gyvenimo metaforos, tie žaismai, bauginamai įlindę galvos kertėje. Aš esu... Bet kartu manęs ir nėra, štai kur baimė. Baimė nebūti...
Suvokdamas tai kas vyksta, aš pasineriu į kažką rimtesnio nei lyg šiol maniau esant. Vėl Gyvenimas mane stebina buvimu manyje. Stebina drąsa būti, nors iš tikro viena lemties pusė savaime apsnūdusi ir mirusi...
Tu niekada nesuprasi manęs tokio koks esu. Nesuprasi mėnesienos, kuri savo pjautuvu giliai pasiruošusi rėžtis į mane ir įrodyti savo prigimties esmę. Supranti? Ne... Nes tavosios akys ir vėl panirusios tik savame kiaute, kuris lyg jūroje skendintis laivas pabunda tik tada, kai sušmėžuoja iliuzijos. Vaiduokliai. Pridedu pirštą prie lūpų... Tsss... Tegu tyla kalba už mus...
- Aš esu,- pasakė.
- Tavęs jau seniai nėra,- atsakė... – kiek daug teko tų balsų girdėti.Kartais net užuosti jų buvimą, nes vienas lauke ne karys... Juokiuosi. Iš tikro, nes juokas mano tėra tik šypsnys burnoje. Tai ir turi savitą skonį, tos neįtikėtinai skvarbios baimės, kuri lyg šiol vis dar tūno manyje.
Pameni mano balsą?
Atmink ir akis, nes visa tai kas lieka, lieka akių raizginėliuose. Akių kampučiuose, kur ties viena kita menka raukšlele gali rasti viso gyvenimo rankraštį. Tą pasaką, kurią dovanojau žmogui. Kurią padovanojau atidaviau ir tiesiog... Užsidariau nuo visų. Juk lieku tuščias. Kam aš toks reikalingas. Esu kam? Radau atsaką...
Esu kad Mirčiau...
Negaliu mastyti dar apie tai, ko nėra. Taip? Tiesa? Iliuzija... Graži nuostabi viltis, ta mirties laukimo iliuzija. Bet ar tikrai? Juk mąstymas tėra tik vaizduotė ar kažko realaus apmąstymas. Kas yra? Kas išlieka ar lieka mumyse bent kiek ilgėliau? Gyvenimas savais gniaužtais švelniai glosto žandą. O kitame lyg kirvio kirčiai kertasi pačių mūsų žaizdos. Visa atsimuša į mus spyriais. Rutina. Ne, palauk...
Taip spurda širdis neramiai gūžėdama apie tyrumą. Visada ieškojau tik gėrio, o keliai nuvesdavo ne ten. Norėjau paimti į rankas grožio šakelę, pasigerėti, nusišypsoti jai, o štai mane jau aprėkdavo ir sakydavo kad esu chuliganas. Velniop... Žinai kada žmogus miršta? – kada būna visiškai pakelti jo sparnai tam klaikiai stipriam mostui. Nė žemė tada jau nelaiko... Tik vėjas klyksmu sušvilpia ausyse ir nulydi dar vieną pakilusią galimybę dangun.
Betai tik ateities kruopelytė. Maža lėliukė, kuri smigo, kad užaugtų. Visa kita galbūt tėra iliuzijos apmastymas. Gal tikrovės apgalvojimas. O gal ir apdorojimas, maža kas. Visas gyvenimas tėra klausimai, į kuriuos nėra atsako. Aš nesulaukiu net paprasto atsako į vienintelį klausimą, - kodėl aš gyvenu... Ir kiek gali būti daug tų „bet“ ar... Kitų žodelyčių. O juk be jų net sunku. Tai tokie naivūs žodeliai išplėšti iš tuštumos, kurioje skęstu.
Galiausiai Nietzche atkreipia dėmesį ir į tai, kad pasaulio pažinojimo procese mes pasmerkti ne tiesai, o klaidai, tik interpretacijomis ne vien loginiu, bet ir kalbiniu aspektu. Jeigu visi proto loginiai tvirtinimai, kuriais siekiama pasaulio teisingo pažinimo reiškiami sąvokine kalba, tai kalboje įamžiname ne tiesą, bet klaidas. Kaukėtas žmogus mato ne be pačius daiktus, o regimybę. Ar įmanoma nuplėšti kaukę ir įžiūrėti veidą?
