Idėja labai liux!!! Dėl aprašymo, gal reiktų kažkaip subtiliau, lengviau, be tiekos detalių. Uoga! Beje, dar paeksperimentuočiau su juoda-balta :)

Idomiai +

Labai gerai --bet juodai baltą .

Įdomiai čia išties+

+

ideja liuks, bet ispildymas ne nelabai...gal reikeko zmones pasodint???

idėja liux;) +

Uoga

Jonukai, neišradau nei dviračio, nei tavo fokuso neišsiaiškinau. Mėginau, bet nepavyko be paaiškinimo. Nors tiesą sakant vis tiek nesupratau.
Galėjai ant vienos ir pats atsisėsti...

tai tokius dalikus sunku pamatyti laikmenoj,cia ne foto ar vaizdo esme tai reikia pajusti,todel parasiau aprasima ,o ypatingiems pataisysiu foto. good luck.

http://www.7md.lt/lt/2009-05-01/daile_2/proverzis_nepastebetas.html

E. J.: Tikriausiai ir studentams, ir dėstytojams sunku perlaužti tą peržiūrinį nusiteikimą. Manau, iš jo ištrūko Jono Aleksejaus „Tas-pats“ ir Antano Stančiaus „Skaitmeninis panoptikumas“. „Tas-pats“ puikiai tiko skatinti visuomenės susidomėjimą akademija, veikė kaip tikras atrakcionas, keliantis nuotaiką, tik kažkodėl pamaniau, kad atsidūręs tokioje komerciškoje erdvėje jis neteko konceptualaus lygmens, nes krykštaujantys tėveliai ir vaikučiai, besifotografuojantys veidrodiniame vienas kito kūne, tikrai negvildeno savęs ir kito suvokimo.



D. G.: Sutinku, kad „Tas-pats“ prašyte prašėsi kitos erdvės, nes dabar jis tarsi prarado dalį rimtumo. Kita vertus, tas žaismingas, netikėtas žavesys, kai „gyvai“ sujungiamos dvi priešpriešinės erdvės ir tu gali pasimatuoti savo oponento galvą, išliko. Nors man šitas darbas pasirodė turįs ir kiek rimtesnių prasmių, ne tik „kelti nuotaiką“, jis aplink save sukuria gana platų interpretacijų lauką. Dvipusis veidrodis - galutinis taškas, kvadratas. Čia atsiranda ir panašumas su Antano Stančiaus „Skaitmeniniu panoptikumu“. Ekspozicijos erdvėje pagal panoptikumo modelį išdėliotos vaizdo kameros, kurių tiesiogiai transliuojami stebėtojo (šiuo atveju ir veikėjo) atvaizdai sujungti videoprojekcijoje, tarsi sukuria tokią terpę, kurioje žmogus turi pasijusti stebimas visa reginčios akies. Ji, kaip ir instaliacijos „Tas-pats“ veidrodis, yra kažkoks ir galutinis, ir pradinis taškas, juodoji skylė, į kurią viskas susiveda. Atrodo, kad „Skaitmeninio panoptikumo“ kontrolė peržengia ir laiko ribas. Skaitmeninių technologijų panaudojimas savo ruožtu darbui suteikia ir futuristinio atspalvio, žymi savotišką priklausomybę ar kažkokią grėsmingą globalią nuojautą, kad mes tapome skaitmeninio panoptikumo, kurį patys sukūrėme, įkaitais.