Sykį Bucas ir Lakierka,
Iš batų dėžės gilumos,
Sumąstė padaryt po čerką,
Samanės „Alytos“.
Netempė ilgai jie laiko,
Greitai nušuoliavę,
Prie svaigiųjų baro,
Bonką atsidarė.
Išgėrė vieną, antrą..
Nejautė draugeliai saiko,
Atsileido jųjų raiščiai,
Nes po trečios užkaito.
Po valandikės, gal pusantros..
Kai viską jie išgėrė,
Linksmi patraukė atgalios,
Klyšai raiščius suvėrę.
Lakierka užmezgė kietai,
Tą ilgą Buco šniūrą,
Ir patapo nebeišskiriami draugai,
O gyvenime retai taip būna…
|