Kodėl gyvenam vieniši, didžiuliame draugų būrį.
Vis blaškomės troškimuose svajonės atspindį.
Juk esame šio to verti, nors lakstome visai nuogi.
Motulės žemės glėbyje, atomo trupiniai maži.
P.s Kartą man guodėsi draugas.
- kaip gaila jog negalime pakilti aukštai virš debesų. Juk nuostabu būtų nukeliauti toli toli, aplankyti nežinomus pasaulius, išvysti tai ko dar neregėjom.
- tu tik nenukabink nosies. Atsakiau
- užtenka tik pasvajoti ir tave neša galingas sąmonės variklis dar nepaliestų tolių link. Užtenka tik pamilti pasaulį aplinkui ir atsiveria durys į naujas, kupinas paslapčių platumas.
|
