|
O aš nesusilaikau neparašius laiško Tau. Šiandien kaip niekad ilgiuosi vandens iš pakeileivingo debeses, raminančios rudenėjančios tylos ir dangaus, virš kurio taip nerimąstingai daužosi širdis...Iškeliavai neįpynęs nei vieno paskutinio vasariško žiedo man į plaukus, gal jie tau pasirodė per trumpi? nežinau...Ir tas takelis, vedantis nuo kalno link namų...Jis visais metų laikais man priminė gyvenimą, šiandien jis tik molis persunktas alinančio troškulio. Ir vis dėl to, nuėjau tuo taku, tuo sausu, sunkumų išvažinėtu taku, kuriuo kiekvienais metais žingsniuoti vis sunkiau...Galbūt todėl, kad baiminaus parašyti laišką Tau, Rugpjūti...
|
