Edvardas yra mano naujasis draugas fotografijos pasaulyje.Tačiau mus sieja vienas begalo gražus dalykas.Mudu begalo mylime jūrą atėjus rudeniui, ir tuomet kai žmonių gretos čia retėja.O gal nelieka nė vieno..Tik štai vienas skirtumas yra tarp šio mūsų noro, Edvardas nelabai ir turi galimybės atvykti čia kiek panorėjus.O aš mat čia būnu kiekvieną rytą nepaisant to ar šiluma glosto , ar šaltis spaudžia, ar lietus rudeninis maišosi su vėjais..
Edvardas yra vienas tų labai turtingų žmonių, kurių mūsų šalyje mažumos.Turtingas, nes nelabai ką ir turi, bet tuo pačiu jam ir nereikia daug.Man iki tokių turtų kiek toloka.Gal amžiaus ir patirties trūkumas.
Edvardui prasitariau jog fotografuosimės prie jūros, o jis tepridūrė jog to ir tikėjosi ir norėjo, ir tikriausiai nieko geriau nelabai ir įsivaizdavo.Deja jūra nuo dienos centro yra tolokai.NE NE nevadinu jo benamiu, tiesiog gyvenimas susiklostė taip.Ir tikrai neknietėjo klausinėti kodėl.Tačiau pats pasakojo apie daug gražių praeities dalykų, nenuveiktų reikalų.
Edvardas sakė , jog greitu metu išvyksiąs iš dienos centro, ir apsigyvens sename vokiečių name, kur mielai pakvies į svečius, ir galėsime toliau kurti ir pasikalbėti.Pripažinsiu, jau laukiu to susitikimo...Prisižadėjau , jog mainais už jo modeliavimą būtinai turėsiu atsivežti cepelinu.tačiau pridūrė : " tik naminiai, primena vaikystę".
Dovanojame jums portretą, ir visai neliūdną.Labai turtingą.
Pažadėjau, jog kitą kartą nufotografuosiu jį basą.Tik sakė reikės palaukti kol bus šalčiau, kai žemė pašals.Tai jo kasdienis ritualas, jo stiprybei palaikyti.
|