Prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje. “Antakalnis man vasara yra…” (http://www.youtube.com/watch?v=WtyQI4OAJsQ) lyriškai traukia dainuojantis poetas. Antakal/saulėtekis mano namais buvo 4 metus, o studijų vieta visus 6. Jausmų šiam mikrorajonui turiu visą paletę, o ir įvykių čia nutiko pačių įvairiausių. Ką jau kalbėt apie visokius kitokius gyvenimo išgyvenimus, kuriems buvo lemta įvykti būnant čia. Nors mintyse ir buvo gimusi odė mano gyvenimui Antakalnyje, tačiau jai dar per anksti išvysti dienos šviesą. Tegu vysta nakties šviesoje. Viskam reikia (tam tikro) laiko.
Kaip ir minėjau prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje ir nostalgiškai prisiminiau čia vykdytą nusikalstamąją veiklą. Saulėtekio paribyje matydamas griuvėsių krūvą ir dygstančius naujutėlaičius daugiabučius pirmakursis nė neįtaria, kad jis mato istorinę vietą. Vietą, kurioje yra gimę Lietuvos kino šedevrai ir visiški menkaverčiai niekalai. Vietą, kuri pritvinkusi kūrybiškumo, užsispyrimo, naivumo, drąsos, menkaverčio talento, genialaus talento…Kalbu apie (dabar jau buvusius) Lietuvos Kino studijos pastatus.
Pamenu, einant pro juos visada užplūsdavo keistas jausmas. Jų išorinis NE grožis dar labiau mistifikavo mintį, o kas gi ten dedasi viduje? O kas gi ten dėjosi? Nors tuo metu dar nežinojau jo likimo, tačiau visu kuo jaučiau, kad artėja paskutinioji. Ir ji atėjo.
Langai užsitraukė tada dar ne tokia madinga fanera, o pastatas apaugo tvora ir apsauginiais. Kur čia nusikalstama veikla, kurią paminėjau teksto pradžioje? Na, griauti istorinius pastatus ir vietoj jų daiginti žemos kokybės daugiabučius iš ties skamba, jei ne kaip nusikaltimas žmogiškumui, bet it nusikaltimas kūrybiškumui tai tikrai. Bet ne. Ne apie tai.
Destrukcinė pastato konservacija ir aiškus jo likimas sukūrė gandų pripildytą atmosferą, kad kažkas ten liko. Labai svarbaus. Gal net kažkoks lobis. Genialus neužbaigtas scenarijus. Gal kino kamera, gal mikrofonas, gal kėdė, o gal kūrybinis įkvėpimas ten tūno paliktas. Nepritekliaus kamuojamam saulėtekio studentui džiaugsmo teikė ir tas, ir tas, ir kitkas.
Lobio galimo buvimo sukelta įtampa darė milžinišką spaudimą. Neatlaikėm. Taigi vieną dieną nusprendėme įlysti į apleistus ir jau pradėtus griauti pastatus ir paieškoti išvardintų dalykų. Radom. Visų pirmą radom skylę tvoroje, o tada apleistiems pastatams būdingą niūrią nuotaiką. Vien dėl jos nesiūlau niekam tapti savanorišku benamiu ir gyventi negyvenamuose pastatuose – labai negeras jausmas. Ieškojimas virto patyrimu. Prisidėjo baimė, nes pro langą matėme kažką įtarinėjančius apsauginius. Tačiau baimė ir atmosferos slogumas kaip mat išnyko vos tik aptikome pirmuosius radinius.
Kažkas rado labai neblogą paveikslo rėmą, aš radau lipduką, kuris buvo panaudotas interjero papuošimui. Radom plakatą ir butaforinių vyšnių kalną. Radom kalną kostiumų – koncentracijos stovyklos kalinių drabužių. Šis radinys, ypač tokiame kontekste, paleido šiurpus per nugaras. Bet ne ilgam. Taip pat radau šiek tiek senų popierėlių ir kino juostos atplaišą.
Įdomu, kas šis žmogus? Ką jis valgo? Iš kokio čia filmo?
Tiesa, apsauginiai greitai suuodė, kad pastatų ramybę drumsčia lobių ieškotojai ir puolė į mūsų medžioklę. Jie buvo pikti ir lazduoti. Ne daug trūko ir būtume paragavę lazdų skonio. Kelionė baigėsi netikėta akistata su dviem ūsuočiais ir adrenalino pilnu bėgimu link tvoros. Aš pabėgau ir gavau keliasdešimt kartų daugiau adrenalino negu tuo metu man reikėjo. Susiplėšiau striukę. Draugai dar ilgai slapstėsi. Po to iššoko pro langą. Bet ko gi nepadarysi dėl lipduko, juostelės atplaišos ir kelių popierėlių. Ypač dėl juostelės atplaišos.
Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?
Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.
Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.
Pirmoji nostalgiško liūdesio banga (kuri ir užvirė šią visą košę) užliejo ne tada, kuomet pamačiau jog mano pamėgtas vietas okupavę svetimkūniai, įvairūs ne vietoje išdygę prekybos centrai, degalinės ir pan. Nuliūdau pamatęs tuščius namus. Pamenu matydavau ten senus žmones, kuriems gyvenimas buvo sulėtėjęs, o pagrindinis darbas buvo nueiti į bažnyčią sekmadienį (iš garažo išsivarant tą naujutėlaitį blizgantį Žigulį) ar apsaugoti sveikas ir vaisių pilnas obelis nuo tokių vaikėzų kaip aš. Šiandien pamačiau tuščius kiemus ir langus be užuolaidų, kuriuose plytėjo tušti kambariai. Ir taip gal kokie penki namai. Nors tie žmonės buvo nepažįstami, net vardų jų nežinau, tačiau kažkokia svarbi ir itin artima gyvenimo detalė dingo, dingo su tais niekada nepakalbintais žmonėmis.
Iš mokyklos trajektorijos, vėl gi neplanuotai ir netikėtai, nėriau dar penkis metus atgal į priešmokyklinius laikus ir aplankiau pirmuosius namus. O tiksliau – Sovietinio bendrabučio (kuris buvo jaunos šeimos pradžių pradžią ) kiemą. Ėjimas link bendrabučio taip pat sužadino keistus jausmus. Kiemas ne toks jau didelis, koks atrodė vaikystėje. O kalniukas, nuo kurio milžinišku greičiu skriedavo mano dviratis su pagalbiniais ratukais, pasirodo, yra net ne kalniukas, o kažkoks sunkiai įžvelgiamas reljefo nelygumas it susiraukšlėjęs kilimas. O ir medelių, kurių laužyt neleido kaimynė, kad jie išaugtų dideli, nėra. Matyt, buvo kiti berniukai, kuriems nepaaiškino apie laužomo medžio likimą.
Kelionė nuo pirmųjų namų link tuometinio darželio buvo ne ką mažiau neįprasta negu prieš dvidešimt metų. Tik šį kartą tie daugiabučiai ir takeliai pro jų kiemus nebuvo tokie dideli ir jų nebuvo stebėtinai daug. Paaiškėjo, kad didžioji sankryžą taip pat nėra tokia baisi, kokia ji buvo vaikystėje. O štai ir darželis. Visai čia pat. Ir grėsminga tvora pro kurią pralindęs atlikau garsųjį pabėgimą iš darželio.
Iš tikrųjų keista. Keistas jausmas būti savo mieste. Savas jis likęs tik atmintyje, kur apie kiekvieną vietą gali papasakoti po istoriją ir kuri dabar, savo vizualine išvaizda praktiškai nieko nebesako. Net apie miesto viduryje stūksantį ežerą nebegali papasakoti legendos, jog jame yra nuskendę du vokiečių tankai, ežeras turi kelis dugnus, o maudynės jame gali išauginti papildomą akį ar kitą ataugą. Kas gi patikės, kai aplink išvedžioti apšvieti takai, į vidurį įstumtas modernus tiltas, blizga maudynėms skirtos vietos ir miestelėnus džiugina milijonus kainavęs fontanas…
Pirmą kartą supratau kaip smarkiai pasikeitė miestas. Taip iš esmės. Aišku, gerai, kad pasikeitė, akivaizdu, kad išgražėjo. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi jame svetimas. Apart pavadinimo lentelės prieš miestą savo veidą pakeitė kiekviena gatvė, kiekvienas kampas. Pamačius kokią susenusią iškabą ar šiuo metu jau į niekur vedančią rodyklę apima toks keistas džiugesys. Tokių ženklų vos vienas kitas. Gerai, kad jų nedaug, matyt, tik vienam kitam žmogui jie kažką dar reiškia.
Daugiau tekstų: http://mantozauras.wordpress.com
2012-03-05_: sapnavau šiąnakt, praeityje ten gyvenau, avariniame name, šalia penkiaaukščio, tvora lygiagrečiai su pastaruoju, už jos nuosavas namas, ant tvoros mūsų pašto dėžutė, viduryje lygiagretės, tvoros pabaigoje, palyginus toli nuo mūsų, ilgą laiką taip buvo, perkėlė ant namo sienos, buvusi vieta liko tuščia, ir sapnuoju ją, vėl atsiradusi dėžutė, tik ne mūsų namo, šalia kita, galbūt mūsų, pasižiūriu - irgi ne, pabaiga sapno
2012-03-08mantozauras: suprantu. būna taip kartais.
Pirmą kartą vartydamas Mirono Zowniro albumą „The Valley of Shadows“ prisiminiau dažnai girdimą frazę: žymių žmonių bei visuomenės marginalijų fotografijos yra įdomios ir ypatingos vien tik dėl savo ypatingo turinio. Tokie darbai neparodo fotografo meistriškumo – geriausiu atveju demonstruoja jo sugebėjimą prieiti prie tinkamų žmonių. Pamaniau, kad šis albumas ir yra toks atvejis. Kita vertus, savaime suprantama, kad ypatingas turinys turi pridėtinės vertės, o sugebėjimas patekti ten, kur patekti gali toli gražu ne kiekvienas, yra puikus gero fotografo bruožas. Tačiau galiausia, pervertęs albumą dar kartą, supratau, kad čia netgi ne tas atvejis.
Žvelgiant į turinį, ta tamsa, antigrožis, antiestetika jau seniai nieko nebestebina. Pakankamai gausiai išeksploatuotos temos priverčia stabtelti ir susimąstyti, tačiau tai nebe XIX amžius, kai J. Riisas neapsikentęs, kad jo aprašymai apie Niujorko padugnes nesusilaukia tinkamos reakcijos, nusprendė jas nufotografuoti. Visuomenė buvo šokiruota. Šiame albume nepamatysite nieko naujo, ko jau nebūtumėte matę kito autoriaus darbuose. Tačiau M. Zowniras įtraukia ir priverčia sulėtėti, susimąstyti, kartais ir sustoti.
Pasak paties autoriaus, jo antiestetika nėra universali, ji yra asmeniška, tai jo atsiminimai. Fotografas meistriškai atskleidžia ir parodo SAVO nostalgiją. Tai dažnas atvejis (bent jau bandymas) fotografijoje, juk šiuolaikiniai dvidešimtmečiai pasikabinę ant kaklo po seną Zenitą bando atkurti savo vaikystės nuotraukų formą, o kai kurie ir turinį. Esminis skirtumas yra tas, kad M. Zowniro vaikystė su savo turiniu ir forma buvo pokario Vokietijoje.
1953 m. gimusį fotografą supo suluošinti karo veteranai, prasigėrę, šlykštūs, visų atstumti visuomenės paraštėse gyvenę asmenys. Sugriuvę pastatai be langų, be sienų, be stogų. Putos, drimbančios iš benamių burnų. „Gyvenau, kaip Kafkos novelėse“, teigia autorius. Pokarinis pesimizmas ir jo medžioklės atskleidžia ir tai, kad net ir prabėgus pusei amžiaus po karo, tokių atsiminimus atspindinčių „pokario vaizdų“ galima rasti daug.
Autorius tyčia naudoja nespalvotą fotografiją, kuri ne tik padeda žiūrovui nesiblaškyti, tačiau galutinai užmaskuoja fotografijų sukūrimo laiką. Nostalgiškų erdvių autorius ieško keliaudamas po šiandieninę Rumuniją ar Rusiją. Reziumuodamas M. Zowniras teigia, kad nėra jokio laiko, tik pesimizmas. Pasaulis niekada nesikeis. Vartydamas šį albumą, net ir nenoromis, tačiau tuo patiki.
Kuomet šeštadienį reikia eiti į darbą, tai penktadienis nėra toks mielas, koks galėtų būti. Situacijos sušvelninimui kolega pasiėmė gitarą, aš pasiėmiau fotoaparatą ir rytinės arbatos gurkšniui užlipome ant VU stogo. Kolega skyrė dainą bundančiam Vilniui, o aš viską nufilmavau.
