Pasinaudojęs Vėlinių proga su fotoaparatu ant akies pasivaikščiojau po savo kaimą – Saldutiškį. Kreivai į mane žiūrėjo vietiniai, oj kreivai. Bet nurašė tai Vėlinėms…

Visai neseniai (maždaug prieš du mėnesius, ech, kaip greitai bėga laikas) savo fotoaparatų kolekciją papildžiau Lomography Spinner`360. Šis aparatas yra išskirtinis egzempliorius ne tik savo generuojamu turiniu (360 laipsnių panorama ir juostininkų fetišas – vaizdas ant perforacijos juostų), bet ir savo išvaizda (fenas su granatos žiedu). Pirmasis fotoaparato (feno arba greičio matuoklio) testavimas vyko Vilniuje. Keli kadrai šalia Katedros, keli ant Mindaugo tilto, keli… ir garantuota ne tik juostelės baigtis (36 įprasti 35mm juostelės kadrai= 5-6 Spinner`io kadrai), bet ir nemenkas smalsuolių dėmesys. Toks pats dėmesys apliejo ir būnant Londone. Visgi smalsuolių žvilgsniai ir klausimai neprilygsta patirčiai iš oro uosto. Dvi istorijos:

Gatwick oro uostos (Londonas):

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas (išsirengus iki dar pakankamai padoraus lygio), laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės. Ji iš aparato neišrieda (pamaniau, kad užstrigo, labai jau maskatavo dirželiai). Laukiu toliau (įtariu bėdą). Prie ekrano esanti darbuotoja pakviečia kolegę (oh no!). Ši kažkam skambina (double oh no!). Prisistato dar 3 pareigūnai (triple oh no no no!). Jie sušunka “Kieno čia kuprinė?”. Įtardamas kame gali būti problema (granatinis fenas Spineris) prisipažįstu, kad kuprinė mano. Kuprinę paima į šoną, atsargiai atidaro, išima fotoaparatą. Maniau, kad jiems palengvės. Rūpestis veiduose neišnyksta. Prisistato dar du apsauginiai (komisija balsuos ar praleisti mane ar suimti???). Prieinu ir sakau, kad čia fotoaparatas ir nereikia jaudintis (maniau patikės). Jie nepatikliai žiūri į mane ir skenuoja fotoaparatą papildomų įrenginiu. Ateina DAR VIENAS apsauginis ir per 3 sekundes paskelbia verdiktą “čia panoraminis fotoaparatas, kame problemos, kolegos?” (ir lygiai per likusias 5 sekundes pasišalina). “Kolegos” pagaliau patiki, tačiau pasiūlo fotoaparatą patikrinti papildomu prietaisu. Tikrinanti darbuotoja nusistebi, atsiprašo ir prisipažįsta, kad dirbdama oro uoste kasdien pamato ką nors naujo (aš linkčioju galva ir bandau juokauti apie fotoaparato panašumą į granatą, bet iš jos žvilgsnio suprantu, kad juokeliai apie granatas oro uoste yra blogo tono ženklas). Pasiūlau jai nusifotografuoti (taip įrodydamas, kad tai tikrai fotoaparatas). Ji atsisako (matyt tikrinantis prietaisas dar skleidžia abejonę dėl spinerio) ir palinki geros kelionės. 40 minučių (!!!) tikrinimų ir pagaliau pajudu į laukiamojo salę, kurioje išdidžiai mojuoju spineriu ir suku kadrą po kadrą (iš kurių beveik nei vienas nepavyko, nes buvo per tamsu).

Kauno oro uostas:

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas, laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės, šalia jos guli fotoaparatas. Apsaugos darbuotojas pakrapšto fotoaparatą pirštu, po 15 sekundžių aš jau laukiamajame.

Lomografija ir lomografai dažnai kaltinami menku fotografijos išmanymu, o jų kadrų gerumas grindžiamas vien tik atsitiktinumu. Šis kaltinimas ir kitos pusės gynyba tęsiasi visą amžinybę (lomografinę amžinybę). Vienok kreivas horizontas ir neaiškiai sukomponuoti objektai fotografijoje vienus verčia šlykštėtis, o kitus toks chaosas žavi. Visgi spontaniškumo lomografijoje yra daug, tačiau atsitiktinumo ne tiek jau daug kiek daug kam atrodo. Save ir savo žiūrovą gerbiantis lomografas dažniausia neriasi ne tik į fotografavimo malonumo liūną, tačiau viską labai gerai apgalvoja ir pasveria, o kurdamas dublius su kitu fotografu ne tik išsiaiškina kokia temos linija vyrauja pirmajame sluoksnyje, tačiau kokiu fotoaparatu kurti kadrai bei kokie nustatymai naudoti. Visiškas atsitiktinumas yra praktiškai neįmanomas. Tu jauti aplinką, jauti savo fotoaparatą ir fiksuoji tai, ką visų pirma užfiksavo tavo jutimai: rega, klausa, uoslė ir t.t. po to bandai viską užfiksuoti ant juostelės.

Visiškas atsitiktinumas būtų – kitais jutimais neužfiksuoto kadro padarymas, kas praktiškai yra neįmanoma. Taip galėtų atsitikti jeigu fotoaparatas remdamasis atsitiktinumą skaičiuojančiai logaritmais fotografuotų pats. Vieną kartą man taip buvo. Dviračio krepšyje vežamas fotoaparatas dėl neaiškių priežasčių ėmė ir suveikė bei pagimdė pirmą tikrai spontanišką ir visiškai atsitiktinį kadrą. Įdomu?

Tačiau kas tuomet yra tikrasis šio kadro autorius?

Terminas „paparacis“ yra neatsiejamas nuo šiuolaikinės fotožurnalistikos (pats terminas įvestas vos prieš kelis dešimtmečius, erimtas iš F.Fellini filmo „La dolce vita“). Tačiau taip vadinami paparaciai, bulvarinių naujienų medžiotojai, fotoaparatus į rankas paėmė vos tik atsirado techninės galimybės reprodukuoti nuotraukas laikraščiuose. Teigiama, jog būtent fotografija padėjo iškilti bulvarinei spaudai. Iki tol straipsnių iliustravimui nenaudoję fotografijų (tačiau pamatę bulvarinių laikraščių sėkmę) ją naudoti pradėjo ir kokybiška spauda.

Viena žymiausių visų laikų nuotraukų, kuri vadinama „sėkmingiausia XX amžiaus bulvarinės spaudos nuotrauka“, yra fotografo Tom Howard įamžinta Ruth Snyder egzekucija. Ruth Snyder buvo nuteista mirties bausme už savo vyro nužudymą. Egzekucija buvo vykdoma 1928 m. Įdomu tai, jog į egzekucijas fotografai nėra įleidžiami. Tuo metu New York Daily News fotografu dirbęs Tom Howard susikonstravo miniatiūrinį fotoaparatą ir apsimetęs rašytoju į egzekuciją atvyko šiek tiek anksčiau, kad galėtų užsiimti vietą pirmojoje eilėje.

(Tiems laikams) miniatiūrinis fotoaparatas buvo pritvirtintas prie jo kulkšnies,o jame buvo vienintelė plokštelė, taigi fotografas galėjo atlikti vienintelį sėkmingą kadrą. Ir tai jam puikiai pavyko!

Kitą dieną egzekucijos nuotrauka pasirodė spaudoje su milžiniška antrašte „DEAD!”. Ši nuotrauka tapo tikra bulvarinės spaudos sensacija, o vėliau ir fotožurnalistikos ikona. Be jokių abejonių Tom Howard tapo beprotiškai populiariu ir turtingu.

Vaikystėje (ir nebūtinai vaikystėje) turbūt kiekvienas esame pagalvojęs, o kas būtų jeigu karštą vasaros dieną iš debesų staiga pasipiltų sniegas. O kas būtų jeigu žiemišką šaltį staiga pultų glostyti vasaros saulė ir dar nenutirpusio sniego kalnais galėtume džiaugtis pasipuošę trumpomis rankovėmis ir maudymosi kelnaitėmis. O kas būtų jeigu...o kas būtų jeigu lomografas sudubliuotų metų laikus?

Kaip žinia dubliai (ang. doubles) (procesas dar žinomas kaip juostų apsikeitimas, dviguba ekspozicija ir pan.) yra tapęs lomografijos ikona. Nors tokia manipuliacija vaizdu egzistuoja kone nuo pat fotografijos, o vėliau ir kino atsiradimo pradžios, tačiau naudota pakankamai saikingai. Dviguba ekspozicija sujungia dvi skirtingas erdves, dvi skirtingas akimirkas ir sukuria paslaptingą išvestinę erdvės ir laiko sintezę, realybėje neegzistuojantį vaizdą. Tačiau tas vaizdas nėra visai naujas, jis primena montažo technikoje naudojamus kadrų persidengimus, kurie yra atkeliavę iš žmogaus patyrimo – sapno. Tokioje fotografijoje detalės paskęsta ir fotografija vertinama labiau kaip abstrakcija, fantazija, impresija. Fotografija vertinama dvejopai: arba kaip vaizdinė metafora, kurioje esančios apjungtos erdvės reikalauja paaiškinimo, arba tiesiog atlieka estetinę funkciją, kuomet pasitenkinama impresija, vaizdo keliamu malonumu.

Dvigubos ekspozicijos kūrėjas beveik visuomet akcentuoja, jog manipuliuojama būtent erdve, laikas nustumiamas į periferiją. Fotografai stengiasi surasti tokias erdves, kurių sudubliavimas sukurtų pačius netikėčiausius efektus. Vieną erdvę paverčia fonu, kitai priskiria pagrindinį vaidmenį. Kartais abi erdvės tampa vienodai reikšmingomis, o kartais atvirkščiai, abi sudubliuotos erdvės yra vienodai nereikšmingos, lieka tik jų kuriamas naujas darinys ir t.t.

Projekto „Dubliuojame metų laikus“ pagrindinis tikslas buvo atsisakyti tradicinio požiūrio į dublių kūrimą bei pagrindinį dėmesį skirti laikui. Laikas išryškinamas eliminuojant pereinamuosius metų laikus ir paliekant du kardinaliai besiskiriančius vasaros ir žiemos vaizdus. Visgi šio projekto ribose laikas neužima monopolinės pozicijos, nes erdvė taip pat atlieka vienodai svarbią funkciją. (teoriškai galimas TIK laiko sureikšminimas: kuriant dublius naudoti tiksliai tą pačią erdvę, tačiau pagrindinius skirtumus vis tiek kurs erdvėje beiškeičiantys artefaktai...). Taigi skirtingos erdvės, skirtingi sluoksniai ir skirtingi fotografavimo metų laikai vienoje juostoje ir išpildo senus vaikystės troškimus – pamatyti sniego pusnis žaliuojančioje pievoje ir...

Fotografijų autorius: Mantas Pelakauskas (mantozauras)

Fotografuota: Utenoje, Molėtuose, Vilniuje, Klaipėdoje

Data: 2009 metų sausis/vasaris ir 2009 metų rugpjūtis.