Galima išgerti vieną sklidiną šaukštą mėnulio arba mėgautis tablete kas dvi valandas. Jis padeda užmigti ir numalšina skausmą, be to, išlaisvina tuos, kurie per daug filosofuoja. Gabalėlis mėnulio piniginėje pranoksta triušio letenėlę ant kaklo- padeda surasti mylimąjį, praturtėti nieko neveikiant. Mėnulio trupinėliai kišenėje aplenkia gydytojus ir ligonines, Salžiųjų galima duoti palaižyti vaikams, kuriems nesinori užmigti. Keli mėnulio lašeliai senelio akyse padeda numirti taikiai. Šviežią mėnulio lapelį paslėpęs po pagalve susapnuosi savo svajonę. Visada nešiokis mažytį butelaitį mėnulio oro ir niekada neprarasi tikėjimo, Padovanok raktą nuo mėnulio įkalintiems iki gyvos galvos- nėra geresnio vaisto nei mėnulis tiksliomis dozėmis.
Begarsė tyla...Noras uždusti ir virsti skudurine lėle. Bet kam.. Kodėl taip? Nejau tai tavo gyvenimo pašaukimas - tarnauti tylai ir nežinomybei..?! Nejau tu to trokšti-būti kaip visi? Ir neparagauti to kartėlio, ar džiaugsmo trupinėlio.. kodėl? Už ką? Ar tu dar girdi mane? Įsiklausyk, ko trokšta širdis, ji spurda tavajame delne ir lyg tylutėlėmis pėdutėmis keliauja ten - į platybes, kur viskas nauja, tyru, nematyta, neregėta ir net neragauta... Norėčiau čia pasilikti, dar pabūti... Bet ne.. bijau.. bijau tos nežinomybės... tos tylos alsavimo šalia savęs.. bet pažvelk į širdį... ji džiaugias, ji laiminga... Jos mažytės pėdutės tarytum įsispaudžia kiekviename Žemės lopinėlyje ir priverčia viską atgimti ir dar kartą sužydėti! Tikėjimas ir laukimas? Jie tavo draugai? Tu tiki jais? Manai, kad viskam ateis savas laikas..?
