...

...įvertinkit mane. Noriu žinoti ar elgiuosi gerai. Kiekviena diena savaip pakeičia žmones. Kasdienis darbas jau neteikia tiek džiaugsmo, kaip kad ankščiau. Pakeiskit mane. Aš juk noriu. Daug ko noriu, bet netelpa širdyje liūdesys, kursai lyg gyli žaizda...
Jau nesugebu savęs pasikeisti. Gal, deja, iš tikro tai jūs gyvenate už mane? Gal viskas priklauso tik nuo jūsų? Arba vien tik su tavimi praleistas laikas įžiebtų tos vis dar rusenančios kibirkšties gyventi? Vien tik atodūsiai. Viena neviltis, sumišusi su liūdesio kaukėmis. Neapkenti? Bet nors trumpam pabūk manimi. Kaip? Kas? Kodėl? Ech... Bijai ir tu. O gyveni su manimi dar negimęs.
Dažnas, žiūrėdamas į kitą, pasakys, - tai mano gyvenimas. Aš ir taip sakyčiau. Kodėl anam tas viskas, o ne man? Nusisukam, susipykstam, pabėgam... Bet vis tik dar atsigręžiam atgal suskaičiuot žingsnius, juk toli bėgi tik nuo savęs.
Negaliu sakyti, kad gyvenu gerai. Kad gyvenu sau. Kad gyvenu gyvenimą, kuris man patinka. Tai gyvenimo negyvenimas... O gal išgyvenimas. Ech, kas jį ten suuos... Bet jei tik nori, gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulėlyje, bandyk atsakinėti į klausimus, kuriuos kas kartą pabudęs savęs klausinėju.Gal tau pavyks atsakyti ir tu mane paliksi kamuotis toliau, arba dar geriau, išduosi nuskynęs lyg gėlę kažkam dovanot norėdamas. Kasdien save tau rodau. Jis ji pasaulis, dar atkreipiu save veidrodžiui... Bet ar pasislėpsiu nuo to, kas iš tikro aš esu?Rodos, lengvas ir paprastas klausimas, bet taip man sunku susivokti ir susikaupti bežiūrint jam į akis, kad tiesiog narstau žiūrėdamas žemėn ir mastau apie savąjį ,, aš ,, Juk turiu kažkada atsiskleisti.
Nejau taip ir išeisiu nesulaukęs aplodismentų? Na va... Taip gyrėt mano sugebėjimus, gal net tikėjotės kad ką nors ir jums dedikuosiu, o čia... pasirodo... kad esu tik nevykėlis? Nesulauksiu net rankos paspaudimo? Bučinio į žandą? Po galais, maniau kad bent jau žinau ko noriu...