Apsistojome Latinoje, toks nedidukas ir niekuo ypatingu nepasižymintis miesčiokas į pietus nuo Romos. Darbo reikalais čia jau tenka lankytis antrą kartą. Pirmą sykį nieko ypatingo ir įdomaus Latinoje neradau, todėl šį kart visą laisvą laiką nusprendžiau pašvęsti pažinčiai su Roma kuri buvo vos už 70 km nuo čia.
Baigęs visus oficialiuosius reikalus šokau į turisto drabužėlius ir išmoviau į geležinkelio stotį, tai bene pats greičiausias būdas nusigaut iki Romos centro, nes po darbo eismas gatvėje prilygsta nacionalinei katastrofai.
Kai Romoje lankiausi pirmą kart į viską žiūrėjau labai didelėm akim ir visur buvau „genamas su banda“ todėl ne daug iš tada ir teprisiminiau. Taigi šįsyk susidariau individualią programą pritaikytą tik man ir mano fotoaparatui.
Apie romą galimą kalbėti ir kalbėti, ir kalbėti, ir kalbėti ir galo ir krašto tam nebus matyt niekada. Pasakysiu tik tai kad iki šiol man tai didžiausią įspūdį palikęs Europos metropolis.
Taigi grįžtu prie savo voyage,- Romos explorinimui turėjau du trumpus vakarus ir viena pusdieni. Kaip prityręs turistas susidariau maršrutus stengdamas kuo daugiau atsikasti to gardaus kąsnelio.
Pirmas vakaras buvo žvalgyba: per kiek nuvyksiu, kaip sugrįšiu ir kiek laiko turėsiu sprintui Romos gatvėmis ir skersgatviais. Įsitikinau, kad punktualumas čia yra blogo tono pavyzdys, abu vakarus traukiniai išvykdavo kokiu 10-15 minučių vėliau. Kaip vėliau paaiškėjo visa tai man išėjo tik į gera.
Antro vakaro planas buvo puikus, iš A į B per 40 min., iš B į C per 30 min., iš C į D per ..... ir tada atgal į A per 20 min., bet deja mano idealus planas buvo pasmerktas siaubingiems išbandymams. Kadangi po pirmos dienos jau buvau toks „gudrus“, tai grįžimui į Latiną pasilikau paskutini traukinį, viskas kaip ir minėjau buvo suplanuota puikiai ir baigiantis vakarui, pasėdėjęs ant Ispaniškų laiptelių ir palydėjęs saulę nusliūkinau į metro stotį kur buvau siaubingai nemaloniai nustebintas – metro uždarytas, F**k, F**k, F**k, 30 min. iki paskutinio traukinio, o aš kažkur aname miesto gale. Pirma minti bėgti, taip ir padariau. Bėgau ilgai, bėgau sunkai, kameros krepšys daužėsi į šonus, o aš vis bėgau. Daugelis paklaustų – kodėl nepasigavai taksi, dabar ir aš taip paklausčiau, bet sako kai nedirba galva dirba rankos ir kojos! Na, bet kas svarbiausia kojytės nepavedė ir į traukinį aš suspėjau laiku ir dar kokias 20 min. laukiau kol jis pajudės. Bet tai jau buvo malonus laukimas, kiek atgavęs kvapą įsitaisiau patogiai minkštame traukinio krėsle, išsitraukiau savo fotiką ir pradėjau studijuoti paskutinių dviejų vakarų grobį. Keliais šio grobio kąsneliais nutariau pasidalyti ir su jumis ....
