...

...
Niekada nemaniau kad mąstydamas ir rašysiu. Man dvidešimt aštuoneri. Skaičius, kurį sudėjus, gautum brandos pradžią, bet aš nenoriu savęs apgaudinėti, tad tik pajudėsiu tolyn... Juk man jau ne aštuoniolika, kada prasimerkęs, žinojau, kad sapnuodamas šypsausi. Seniai galėjau sustoti, juk nesustojau. Taip ir keliauju su - ,, -niolika, vėliau ir dvidešimt –eriais ,, - Laikas stumdo mane į priekį, kaip ir tave. Ką nors sumelavau? Na, pasakyk man... Nenori? Juk dar yra ir žodelytis ,, reikia ,, Kur jau ten tas supratingumas. Pavartysi akimis ir nustosi. Sakysi, - va, dar vienas išminčius laužo savas teorijas.
Man dvidešimt aštuoneri. Daug daugiau, nei pirštų ant rankos. Noriu sustoti, suleisti šaknis į vieną man mielą vietą, ir ja rūpintis. Arba gėrėtis. Juk tai moku. Laikas vilioja į priekį. Judesys stumdosi priekin. Susispietę žmonės mane stumia priekin, ir tai jau prieš mano valią. Jie patys nori judėti. Galėtų juk apeiti, perlipti ar ką panašiai, bet ne... tu ,, turi ,, nes taip ,, reikia ,,